Pradžioje žodį tarė diskusiją moderavęs „Vyno žurnalo“ vyr. redaktorius Arūnas Starkus. Jis samprotavo apie tai, kad technologijoms žengiant į priekį žmogus tolsta nuo savęs paties, nuo savo kūno ir juslių. A. Starkus neabejoja, kad prieš tūkstantį metų žmogus juslės buvo labiau išlavintos. Tad ar verta nekritiškai žavėtis naujovėmis? O gal stačia galva pulti ieškoti to, ką manome buvus anksčiau? Kuria linkme juda pasaulis?
Diskusiją pratęsė Lietuvos fotomenininkų sąjungos prezidentas Jonas Staselis. Jis kalbėjo apie tai, kad šiuo metu fotografija tapo bene labiausiai prieinamu vizualiuoju menu, ja naudojasi beveik visi. Fotografijos technologijų progresas vyksta beveik taip pat sparčiai kaip ir kompiuterinių. Šiandien daugelis, norintys išreikšti save per fotografiją, turi galimybę išvengti laboratorijos įrenginių, tai padeda dalintis savo vidumi ir išgyvenimais. Natūralumą fotografijoje J. Staselis siūlo vertinti ne pagal tai, kokia technika – skaitmenine ar analogine – atlikti darbai, ir net ne pagal tai, kokia jų meninė vertė, o atsižvelgiant į poveikį, kurį jie padaro žiūrovui. Fotografijoje turi būti palikta erdvės žiūrovo interpretacijai, jo suvokimui. Jis pats turi tapti kūrėju. Jeigu žmogus, nuėjęs į parodą, išsineša iš jos įspūdžių, klausimų ir apmąstymų, tai ir reikėtų laikyti fotografijos natūralumu, jos poveikiu. J. Staselis parodė keletą žinomo menininko A. Aleksandravičiaus darytų portretų. Kai kuriuos iš jų buvo įmanoma padaryti tik analogine fotografija. Kiekvienas galėjo atspėti, kuris yra kuris, ir pabandyti palyginti, kokį poveikį daro ta ar kita technika atlikti darbai.
Taigi, kaip apibendrino J. Staselis, nepaisant technologinių naujovių, visais laikais fotografijoje svarbiausia buvo paslaptis. Ir ji niekur nedingo.
Toliau diskusijoje buvo prabilta apie muzikos poveikį. Šios srities specialistas, muzikos prekių parduotuvės „Muzikos magija“ savininkas Artašesas Gazarianas daugiausia kalbėjo apie muzikos keliamas emocijas. Jo nuomone, emocijos, jų veikimas yra mažiausiai mokslo išnagrinėta sritis. Emocijos yra natūralus fiziologinis dalykas. Jeigu žmogus gyvena tokioje aplinkoje, kurioje tam tikrą laiką nepatiria jokių emocijų, jį ištinka vadinamasis emocinis badas, tada jam nesinori gyventi, atrodo, kad nieko nevyksta. Taigi emocijų poreikis yra kaip maisto, meilės poreikis, ir jis būdingas kiekvienam žmogui, kad jis būtų patenkintas gyvenimu. Emocijų poreikį vieni patenkina eidami į sporto salę, kiti – į kiną, treti kopia į kalnus ir pan. Dar žmogui labai svarbu emocijomis dalintis. Emocijas atkartoti galima tam tikrų vaizdų deriniu, garsu, balso tembru ir t. t.Balso tembras išduoda tam tikrą emocinę būseną, kurią klausytojas taip pat gali patirti. Todėl kalbėdami apie muziką galime kalbėti ir apie emocinę komunikaciją. Tuos signalus, kuriuos siunčia muzika, smegenys turi įvertinti ir suvokti kaip tikrą įvykį. Pats garsas yra be galo sudėtingas, ir kad jis paveiktų, pirmiausia turi būti išgirstas. Pavyzdžiui, 20 kHz dažnio mes negirdime, bet puikiai jaučiame visus dažnius iki 100 kHz ir daugiau. O štai stereo garsas gamtoje neegzistuoja, todėl jeigu stovi dvi stereo garso kolonėlės ir abi groja, sukuriama nuotalinio signalo iliuzija. Tad jeigu norima klausantis muzikos kažką pajausti, patirti gerų emocijų, gauti malonumo, reikia geros aparatūros, kuri nepigiai kainuoja. Kaip vieną didžiausių apgavysčių A. Gazarianas paminėjo namų kiną su penkiais ar septyniais kanalais. Galiausiai mūsų smegenys vis tiek pareikalauja visą šitą nesąmonę išjungti.
Dar daugiau minčių apie natūralumą pažėrė gyvenimo reiškinių komentuotojas Andrius Užkalnis. Jo nuomone, tikro, visiško natūralumo (lot. natura reiškia „gamta“) ne tiek daug ir yra. Kai kalbame apie natūralius maisto produktus, tokius, kokie parduodami ketvirtadienio Tymo turguje, sakome, kad ten viskas natūralu, ten jokios sintetikos nėra. Bet juk nei sūris, nei dešra neužauga ant medžio. Taigi visi natūralūs dalykai, kurie mums taip patinka, dažniausiai yra pakeisti, tai yra žmogaus, civilizacijos, technologijų pergalė prieš gamtą. Patys brangiausi, patys įsimintiniausi muzikos instrumentai, kaip itališki Kremonos smuikai, yra pagaminti maksimaliai įsikišant žmogui. Tarkim, Japonijoje, ypač garbinamas natūralumas, natūrali daiktų būklė – koks nors nučiupinėtas medžio gabalas, nutrintas audinys ar nelygiai nudrožtas, nelygiai iš molio nužiestas indas. Visgi matome, kad ir čia svarbiau paties žmogaus įsikišimas, jo poveikis daiktui.A. Užkalnis prisipažįsta, kad kalbėdamas apie natūralumą, labiausiai nenorėtų jo priešinti technologijoms ir civilizacijai, nes viso to žmonija siekia. Šiuo metu Andrius yra Someljė mokyklos pirmo kurso studentas. Studijuodamas vyno gamybos procesą, jis pamatė, kad kuo geresnis, brangesnis ir įsimintinesnis vynas, tuo daugiau sudėtingų suplanuotų, apskaičiuotų ir laiko patikrintų technologinių procesų su juo yra atlikta, pradedant nuo derliaus užauginimo, nuėmimo ir taip toliau. Vynas gali būti ekologiškas, reiškia buvo tręšiama ne cheminėmis, o kitomis trąšomis, vienas dalykas pakeistas kitu, bet tai esmės nekeičia. Tai vis tiek yra žmogaus pergalė prieš gamtą, ir tuo reikia didžiuotis. Natūralumui nereikia priešinti civilizacijos.
Diskusijos moderatoriui Arūnui Starkui labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kas yra natūralumas, kai kalbama apie maistą. Žaliavalgystė, vegetarizmas ir panašūs dalykai daugelio yra siejami su natūralumu. Diskusijoje dalyvavęs restorano „Lauro lapas“ šefas Deivydas Praspaliauskas sakė, kad, jo nuomone, natūralumas esąs sudėtinis dalykas. Maisto gamyboje dažniausiai turima galvoje natūralūs produktai. Kai patiekalas jau pagamintas, vėlgi svarbiausia, kad būtų išlaikytas natūralus produkto skonis, tai padaryti yra jau sudėtingiau. Taip jau yra, kad nueiti į Makdonaldą dažnai yra kur kas pigiau, nei nueiti į turgų. Šioms šefo mintims pritarė ir A. Starkus. Jo nuomone, natūralumas nesąs tik ekologija. Tikrasis natūralumas yra mokėjimas išlaikyti sveiko, ekologiško, taigi ir kokybiško produkto skonį. Kai kalbama apie maistą, galima teigti, kad kokybė yra vienas iš natūralumo požymių. Tik ar žmonės atskiria tą kokybę? Ir Deivydas, ir Artašesas mano, kad kokybę, natūralumą gali atskirti daugelis.
Toliau diskusija pakrypo apie natūralumo kainą. Artašesas teigia, kad gera stereo sistema gali kainuoti tiek pat, kiek gera mašina. Tačiau tai visai nereiškia, kad visa, kas brangiai kainuoja, yra natūralu, tikra ir verta tų pinigų. Jam pritarė ir Deivydas Praspaliauskas: kaina ne visada yra kokybės rodiklis.
O ar fotografuojantis telefonas, kurį ryšių bendrovė davė už 1 litą, gali išlaikyti natūralumo testą? Jonas Staselis priminė, kad fotografijoje natūralumas yra pats kūrybinis procesas, jo už pinigus nenupirksi. Kalbėdamas su studentais, jis visada primena, kad pagrindinis fotografo įrankis yra galva. Gerą fotografiją galima padaryti ir su „muiline“.
Kitas niuansas, kad šiais laikais pagauti natūralią žmogaus reakciją tiesiog fotografuojant gatvėje ar kur kitur iš tiesų yra labai sudėtinga: žmogus, matydamas fotografą, elgiasi visiškai kitaip nei prieš 50 metų. Jis baiminasi dėl savęs ar kad atsiras spaudoje, laikraštyje. Taip natūralumas iš mūsų gyvenimo dingsta.
Andrius Užkalnis nepaliauja stebėtis, kad šiais laikais žmogus, pamatęs įspūdingą fotografiją, klausia, kokia kamera tai padaryta. Ar kam nors kyla klausimas, kokia kamera Sutkus taip „fainai“ nufotografavo savo „Pionierius“? O kokiu teptuku tapė Rembrandtas? O kokia buvo Hemingway‘aus rašomoji mašinėlė? Juk niekas rimtai nežiūrėtų į žmogų, kuris ieškotų kompiuterio su geriausia klaviatūra, nes jis norįs tapti rašytoju. Tačiau fotografija yra tokia meno rūšis, kur nuolat apie tai kalbama. Grįždamas prie natūralumo ir kainos, A. Užkalnis pabrėžė, kad iš tiesų brangiausiai kainuoja žmogaus laikas ir galimybės. Aukščiausia kokybė pasiekiama tik įdedant daugiausiai žinių, pastangų, įgūdžių, taigi ir laiko, kuris Lietuvoje, deja, laikomas nemokamu resursu.
Diskusiją užrašė Ilja Šarovas ir Asta Žūkaitė
Taip pat skaitykite:
