Ekologiško itališko vyno keliais

San Gimignano apylinkės, Toskana

Ciao, bella! – sušunka virtuvės šefo kostiumu apsivilkęs vyras pro šalį einančiai damai ir pakviečia užeiti į vidų. Viešnia nusišypso ir paprašo taurės brunelo.

Atmosfera lyg Italijoje – muzika, kvapai, spalvos. Tačiau aplinkinių azijiečių akys primena, kad esu Singapūre. Tokia eilinė diena darbe.

Singapūras – kosmopolitinis didmiestis, kuriame yra per 10 tūkst. restoranų, todėl daugelio žmonių mėgstamiausias užsiėmimas – lankytis juose.  Populiariausi tarp jų – prancūzų ir italų. Nenuostabu, kad tarp vyno gurmanų būtent šių šalių vynas yra labiausiai vertinamas. Barolas, barbareskas, brunelas, supertoskana – apie šiuos vynus dažnas svečias žino vos ne daugiau už tave: vieni kolekcionuoja, kiti puikuojasi, treti tiesiog mėgaujasi kokybiško vyno taure. Kyla ir susidomėjimo ekologišku vynu banga. Norėdamas kuo daugiau sužinoti ekologinę vyndarystę, gavęs kvietimą, prisijungiau prie kitų Singapūro someljė ir išvykau į Italiją lankyti vyndarių.

Pradėjome nuo Veneto regiono, Soavės miestelio. Kadangi buvo ankstyvas pavasaris, ant aplinkinių kalvų bolavo vyšnios ir kiti vaismedžiai. Bundančios gamtos gaivumas, šilta pavasario saulė bei paukščių čiulbesys trumpam nubloškė į gimtąją Lietuvą, kurioje nebuvau daugiau nei metus.  Prie „Sandro De Bruno“ vyninės vartų pasitiko svetingi šeimininkai, gaminantys tik ekologišką vyną. Viskas aplink žalia ir gyvybinga. Patraukėme tiesiai į vyno rūsio degustacinę salę. Tuoj pat buvo užkurtas židinys bei pripildytos vyno taurės. Pradėjome nuo putojančio, pagaminto tradiciniu būdu iš vietinių vynuogių ‘Durello‘. Labai sodrus ir gaivus, kvepiantis sviestiniais sausainiais bei vanile, puikiai derantis prie vytinto kumpio. Prie spagečių su ančiuviais buvo atidarytas soavė, kurio vynuogės auga vulkaninėje Koli Skalidžerų (Colli Scaligeri) dirvoje. Kitas vynas – metus brandintas soavė iš Superiore teritorijos, kvepiantis medumi, karamele, su itin ryškia mineralų nata, – buvo patiektas su židinyje kepta tradicine polenta ir kiauliena. Prie jautienos didkepsnio buvo atkimštas ryškus, šiltas, kvepiantis dūmu ir oda „Pinot Noir“. Desertui – šiek tiek rūgšties pristigęs saldusis „Reciotto di Soave“, o pabaigai – vyndario gaminta grapa. Kaip teigė jis pats, kiekvieno vyndario ryto ritualas yra išgerti kelis lašus grapos, kad vidinis variklis užsikurtų. Nurijęs paskutinį kąsnį supratau, kad vynai iš Soavės puikiai dera prie maisto.

Šimtametis vynmedis „Bionti-Santi“ vyninė, Montalčinas

Su plačiomis šypsenomis ir pilnais pilvais patraukėme link Trenjano (Tregnano) miestelio, kuriame įsikūrusi galingus ekologiškus raudonuosius vynus gaminanti vyninė „Garbole“. Aplink daug meno, kadangi vyndarys nuo muzikos pasuko link vyndarystės. Iš vietinių vynuogių pagamintas mišinys „Heleto Rosso“ bei šešerius metus brandinta amaronė tikrai nustebino. Bet labiausiai pakerėjo 20 metų kurtas vynas „Hurlo“. Tai bene maloniausias raudonasis vynas, kokį teko ragauti iki šiol. Įspūdis stiprėjo sulig kiekvienu vyno lašu. Pagaminama vos 2 tūkst. butelių. Vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovas kasmet perka kelis butelius šio vyno. Pasak vyndario Ettore’s, pagaminti gerą vyną yra didelis darbas, kadangi jame yra 80 proc. vandens, 14 proc. alkoholio ir tik 6 proc. nulemia kokybę.

Kita stotelė – Lombardijos regionas, Frančiakortos miestelis. Tuo pačiu pavadinimu vadinamas ir tradiciniu šampano būdu gaminamas putojantis vynas, kilęs būtent iš šios teritorijos.  „Barone Pizzini“  – pirmoji ekologinė putojančio vyno gamintoja regione. Čia ypatingas dėmesys skiriamas aplinkai bei vyno kokybei. Savininkas Silvano be galo didžiuojasi tuo, ką daro. Ir ne be reikalo. Tarp šešių skirtingų stilių bei išskirtinės kokybės vynų labiausiai vertas paminėti yra rožinis, kuris „International Wine Challenge 2012“ apdovanojimuose buvo pripažintas geriausiu ekologišku vynu pasaulyje. Degustacinę salę greitai užpildė citrusinių vaisių, kriaušių, obuolių, prieskonių bei riešutų aromatai. Vyndarys taip pat gamina vyną Toskanos regione. Iš vietinių vynuogių ‘Verdicchio di Jesi‘ bei ‘Sangiovese‘ gaminami itin elegantiški vynai.

Kitas laukiamas šios kelionės etapas buvo aplankyti Pjemonto regioną. Barbaresko miestelyje įsikūrusi nedidelė vyninė „Adriano Marco e Vittorio“. Nors neturintys ekologinės vyndarystės sertifikato, broliai vyndariai laikosi jos principų. Degustaciją pradėjome jaukioje namų aplinkoje. Stalas lūžo nuo tradicinių patiekalų – vietinio saliamio, virto ėrienos kumpio, omleto su daržovėmis bei raviolių su mėsa. Pradžiai – sausas bei gaivus „Moscato“. Vėliau ragavome „Basarico Langhe Sauvignon Blanc“ – puikaus balanso bei rūgšties, šviežios žalumos ir baltų pipirų kvapo vyną. „Barbera d’Alba Superiore“ – vidutinio svarumo raudonasis, kuriame pynėsi tamsios uogos su prieskoniais. „Barbaresco Basarin 2013“ – jaunas ir veržlus, dominavo trešnės, mėlynės ir saldymedis. „Barbaresco Basarin Riserva 2009“ – subrendęs, švelnių taninų kūrinys, taurę pripildantis miško uogų džemo, kedro riešutų, šokolado, vanilės bei cinamono aromatų. Malonią viešnagę užbaigėme ragaudami naminę grapos trauktinę su baltaisiais trumais.

San Džiminjano apylinkės, Toskana

Per kalvas pajudėjome link kito žymaus miestelio – Barolo. Čia sutikome kuklų, plačiai besišypsantį vyndarį Giacomą Fenocchio. Jis tuoj pat susodino mus į savo automobilį ir parodė Barolo apylinkes. Šį kartą degustacija vyko neįprastai. Vyną ragavome tiesiai iš milžiniškų statinių. Vieni vynai buvo dar tik įpusėję bręsti, kitus jau ruošėsi išpilstyti į butelius. Buvo labai įdomu pajusti to paties vynuogyno skirtingų metų barolo evoliuciją. Tęsti degustacijos buvome pakviesti į namus. Vyndarys, matydamas mūsų susidomėjimo kupinas akis, traukė vieną butelį po kito. „Arneis“, „Dolcetto“ ir „Barbera“ pasirodė ne ką prasčiau. Galiausiai vyndarys nedrąsiai pasiūlė paragauti jo gaminto natūraliojo vyno (Orange wine*). Priešingai nei dauguma natūraliųjų vynų, šis neturėjo oksiduotam vynui būdingų savybių. Vynas buvo skaidrios gintaro spalvos, aiškaus džiovintų obuolių, medaus ir juodos duonos kvapo. Iš lig šiol ragautų natūraliųjų vynų pastarasis pasirodė suprantamiausias ir tikrai turėtų pasisekimą tarp vyno mėgėjų. Paklausiau, kodėl jis negamina šio vyno plačiajai visuomenei. „Užbadys pirštais kolegos barolo gamintojai,“ – atsakė jis ir nusijuokė.

Patraukėme link bene labiausiai žinomo Italijos regiono – Toskanos. Čia gaminami vieni žymiausių vynų. Meilės istorijų ir legendų pritvinkusios viduramžiškų miestelių sienos, vynuogynais ir alyvmedžių giraitėmis apsodintos kalvos bei beveik visus metus šildanti saulė vilioja turistus iš viso pasaulio. Kjančio subregione aplankėme vyninę „Cecchi“, kurioje naudojama mažiau trąšų ir sulfitų, nei leidžiama gaminant ekologišką vyną. Nesertifikuoti, bet mylintys gamtą. „Vernaccia di San Gimignano“ vyne dominavo prinokusių kaulavaisių, gėlių ir citrusinių vaisių aromatas su pomidorų lapų ir žalumos natomis. „Chianti Riserva“ ir „Chianti Classico“ – raudonų vyšnių ir aviečių kvapo, švelnių taninų bei gaivios rūgšties kupini vynai. Tvirtesnės struktūros vyne „Chianti Classico Riserva“ dominavo juodų vyšnių bei vanilės aromatas. „Vino Nobile di Montepulciano“ – tamsios uogos, prieskoniai, gvazdikėliai ir cinamonas. Maremos apylinkėse aplankėme tai pačiai šeimai priklausančią vyninę „Val delle Rose“. Joje gaminami skirtingi tvirtesnės struktūros mišiniai iš ‘Sangiovese‘, ‘Cabernet Sauvignon‘, ‘Merlot‘ bei kitų vynuogių. Po degustacijų viešnagę užbaigėme pikniku ant kalvos su vyndariu, stebėdami saulėlydį Tirėnų jūroje ir siurbčiodami itin gaivų ir gėlišką vyną iš ‘Vermentino‘ vynuogių.

San Gimignano apylinkės, Toskana

Dviejų savaičių viešnagę vainikavo apsilankymas Montalčino (Montalcino) apylinkėse. Nekantriai laukiau susitikimo su „Brunello di Montalcino“ vyno pradininkais legendiniais „Biondi-Santi“. Neretam vyno srityje dirbančiam žmogui jie yra vyno pasaulio žvaigždės. Aukštų medžių alėja artėjome prie vijokliais apaugusio seno dvaro. Apniukęs dangus ir tyla aplink priminė siaubo filmo atmosferą, kurią išsklaidė iš dvaro išėjusi jauna mergina. Pasivaikščioję po teritoriją patraukėme ragauti vyno. Šioje vyninėje produkcija griežtai kontroliuojama, siekiant išlaikyti nepriekaištingą kokybę. Ragauti „Rosso“, „Brunello“ ir „Brunello Riserva“ buvo tikrai įsimintina. Ypač nustebino rožinis vynas. Jo gamyba nutraukta. Likučiai laikomi tik ypatingiems svečiams ir garbiems klientams. Pamalonino. Tačiau pažintis su pačiais vyndariais būtų buvusi dar malonesnė. Kadangi neteko jų sutikti, vizitas pasirodė gana šaltas.

Desertui – vienas smagiausių šios kelionės momentų – apsilankymas vyninėje „Tenuta di Sesta“. Brolis ir sesuo vyndariai pasitiko išskėstomis rankomis ir šeimyniškais apkabinimais. Francesca beprotiškai myli gamtą ir visa, kas su ja susiję. Vaikščiodama po vynuogyną, emocingai pasakojo, kaip kiekvienas vabaliukas ir augalas yra susiję vienas su kitu ir daro įtaką vynmedžio augimui, taigi, ir vyno kokybei. Vyno gamybai naudojamos tik natūralios vynuogių mielės. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad lauke nenaudojamos jokios trąšos. Pasak vyndarės, vyninės rūsyje yra puoselėjamos iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, o vynuogynuose vyrauja šiuolaikiškas požiūris į gamtą. Degustacijos metu Francesca mėgavosi pasakodama apie vyną labiau nei mes, jį ragaudami. Akys tiesiog degė aistra. „Brunello“ ir „Brunello Riserva“ buvo tiesiog pribloškiantys, kaip ir kiti vynai.

„Biondi-Santi“ vyninė, Montalčinas

Praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje vynuogynų tręšimas, siekiant padidinti produkciją, buvo įprastas procesas. Niekas rimtai nežiūrėjo į šalutinį trąšų poveikį žmogaus organizmui bei gamtai. Užaugus jaunajai vyndarių kartai, situacija pasikeitė. Imta rūpintis tiek sveikata, tiek dirvožemiu ir aplinka. Ekologiško vyno gamyba tampa vis populiaresnė, jo kaina dėl konkurencijos mažėja ir tampa vis patrauklesnė vyno mėgėjui. Tad pats laikas susimąstyti, ką mes pilame į savo vidinį variklį. Linkiu surasti ir atrasti.

*Natūralusis vynas – tai vynas, pagamintas stengiantis kuo mažiau kištis į vyndarystės procesą ir leisti gamtai pačiai daryti savo darbą. Vynuogynai nėra genėjami, vynas fermentuojamas sutraiškius nenuskabytas vynuogių kekes, sulčių neatskiriant nuo odelių, kotelių ir sėklų (taip daroma atskira natūraliojo atmaina - Orange wine). Žinoma, be jokių trąšų, chemikalų ar sulfitų. Šis pirmykštis vyndarystės būdas ypač išpopuliarėjo Australijoje ir JAV. Tačiau dėl savo neįprasto kvapo ir skonio labai lėtai skinasi kelią į į vyno mėgėjų širdis.