Renesansiškas Florencijos žavesys. Vasariškos kaitros migloje plevenantis viduramžiškų Sienos ir San Džiminjano bokštų miražas. Brunelas iš Montalčino. „Vino Nobile“ iš Montepulčiano. „Toscana IGT“. „Biondi Santi“, „Sassicaia“, „Ornelaia“, „Bolgheri“... Vardai, kurie, vos prakalbus apie Toskaną, užvaldo daugelio gurmanų mintis ir priverčia seilių liaukas nevalingai ašaroti, ilgintis ypatingų momentų jaukioje toskanietiškoje užeigoje, kur ant žaizdro čirška didysis jautienos kepsnys bistecca alla fiorentina, puode garuoja daržovių troškinys ribollita, jame pūpso gerai nupenėtas kastruotas gaidys cappone, o draugų taures pripildo svarus ir struktūriškas Jupiterio kraujas, žaižaruojantis gilaus rubino raudoniu bei hipnotizuojantis paslaptingais granatų ir konjako rudumo šešėliais.

Castello di Volpaia

Šie garsūs vardai vilioja gurmanus preciziška kokybe, už kurios slypi vyndarystės technologijų pažanga, kilmingos šeimos ar milžiniškas korporacijų kapitalas. Tai turi mažai bendro su daugiau nei tūkstantmetį gyvuojančia Toskanos vyndarystės tradicija, kuri nukeliavo ilgą evoliucijos kelią. Kelias nebuvo lengvas, greičiau akmenuotas, nuklotas baltomis kalkakmenio ir smiltainio dulkėmis. Tačiau 2006 m. „Chianti Classico“ konsorciumas nusprendė, kad ‘Sangiovese‘ vynuogės gali būti naudojamos ne tik svarių, struktūriškų ir ilgaamžių raudonųjų Montalčino ir Montepulčiano saugomos kilmės vietos nuorodą turinčių vynų gamybai, bet ir „Chianti Classico“ vynui auksiniame Toskanos vyndarystės lopšyje Konka d‘ Ore (Conca d‘Oro), kurio geriausios augavietės visai neseniai pradėtos skirstyti į vynuogynus pagal UGA (it. Unita Geografiche Agiuntive – vertas paminėti geografinis vienetas) sistemą, panašią į prancūziškąją Cru klasifikaciją. Tai naujasis „Chianti Classico“, kurio „Riserva“ ir „Gran Selezione“ vynų potencialas žada regionui naują sėkmės periodą artimoje ateityje.

Vienos dienos kelionės po Chianti Classico vynines maršrutas

Juodojo gaidžio gaudynių diena Toskanos vyndarystės lopšyje 

Juodojo gaidžio gaudynių dieną gera pasitikti pusryčiaujant ir grožintis plačiomis Kjančio kalvų panoramomis, kurios supa senovinę Il Palagio di Panzano vilą. Jau daug metų „Local Vibes“ draugauja su vyndarių šeima Monia Piccinini ir Francu Guarducciu, kuriems priklauso šie maži, autentiški vyno namai. Viduramžius menančioje toskanietiškos architektūros viloje telpa apie 20 svečių penkiuose skirtingo dydžio apartamentuose, jiems suteikiamas visiškas privatumas ir ramybė tarp kiparisų giraičių bei ‘Sangiovese’ vynuogynų. Čia kiekvienas gali atrasti istorija ir tradicijomis alsuojantį ramybės kampelį: pasislėpti vidiniame kieme, vaismedžių ir alyvmedžių sodelyje, atsikvėpti poilsio zonoje, atsigaivinti baseine. Čia galima elgtis kaip namuose – prisiskinti sezoninių daržovių ir vaisių, gaminti draugams vakarienes, pietauti po atviru dangumi al fresco, pasislėpus nuo kaitros po vynuogių pergola.

Aidas Šemežys, Dario Cecchini, Inesa Semionova

Tik išvykus, laukia keli šimtai metrų baltuoju toskanietišku keliu, tačiau pasukus į dešinę, prasideda asfaltuotas keliukas, kurio kairioji atšaka kyla link viduramžiško miestelio, susispietusio kalvos viršuje. Pro nedidelę Castello di Panzano pilį vingiuojančiu keliu reikia pasiekti Šv. Marijos bažnytėlę, išsiskiriančią gražiais akmeniniais laiptais ir viduramžių Toskanai būdingu dvišlaičiu akmens stogu. Trumpam stabtelėjus, smagu leistis stačiu ir tiesiu it styga keliuku link šiandieninio Pancano centro. Čia ir enoteka „Baldi“, kurioje jauku išgerti taurę aperityvo su draugais, ir baras „La Curva“, kuriame kas rytą – švieži kruasanai (tik reikia mokėti tinkamai paprašyti), ir suvenyrų bei ekologiškos kosmetikos parduotuvėlė „Bernini“. Tačiau šiandien maršrutas veda tiesiai, ir dabar jau reikia kilti į stačią įkalnę, renkantis San Leolino kryptį. Šia kryptmi galima išvažiuoti iš Pancano nenusileidžiant į slėnį ir Volpajos miestelį pasiekti trumpiausiu maršrutu. Tiesa, kelias ir vėl neasfaltuotas, nelygus bei dulkėtas, bet žavintis panoramomis.

Vos penki kilometrai – ir keliautojai nejučia persikelia į viduramžius. Karų visai nepaliestas Volpajos miestelis išsaugojo autentišką architektūrą, net tris akmenines bažnytėles, vandens šulinį miestelio aikštės centre, į netaisyklingas grandines besijungiančius akmeninius pastatus, tarp kurių – smagi siaurų gatvelių raizgalynė. Ramu, tačiau jauti aplink pulsuojančią gyvybę. Ir jausmas neklaidina, nes miestelis – it gyva būtybė, jo vamzdynais teka vynas nelyginant kraujagyslėmis kraujas. Kone visą miestelį užima vyninė „Castello di Volpaia“: už kiekvienų durų galima rasti tiek modernia įranga užpildytas fermentacijos talpas, tiek giliai po žeme besislepiančius brandinimo rūsius skliautinėmis plytų ir akmens lubomis, tiek gerai vėdinamas palėpes, kuriose vėlyvą rudenį vytinamos ‘Malvasia Bianca‘ bei ‘Trebiano Toscano‘ vynuogės, skirtos garsiajam desertiniam vynui „Vin Santo“. Vizitą vainikuoja vynų degustacija, kurioje išsamiai pristatomas tiek paprastų vynų potencialas, tiek „Riserva“, „Gran Selezione“ - vieno vynuogyno vynų brandos aromatai ir skoniai. 

Viduramžiška Volpaja įtraukia, ir, rodos, jau sugavome juodąjį gaidį. Tačiau grįžus į realybę juodojo gaidžio – kaip nebūta. Prabėgusios dvi trys valandos perša mintį, kad pats laikas būtų ko nors lengvai užkąsti. Ilgai ieškoti nereikia, „Local Vibes“ jau žino, kad vos išėjus pro vyninės duris yra miestelio sargybinės „Ucci“ baras – geriausia vieta nuraminti triukšmauti bepradedantį pilvą. Ir ne bet kuo, o didžiosiomis toskanietiškomis brusketomis. Tik įsivaizduokite: struktūriško vyno nuvargintą gomurį paliečia ir atgaivina šviežiame alyvuogių aliejuje išmaudytų aromatingų itališkų pomidorų kapotinis su raudonėlių ir bazilikų lapeliais, o traški krosnyje pašildytos didžiosios čiabatos riekė, šiek tiek išmirkusi prieskoniškame ‘Frantoio‘ veislės alyvuogių aliejuje, suteikia jaukaus sotumo jausmą.  

Riedant žemyn siauru vingiuotu keliu, kvapą gniaužia greitis staigiuose posūkiuose. Reikia išlikti budriems ir nepamiršti, kad stabdis – tai ne tas, kuris atsisako dar vienos „Chianti Classico“ taurės, o įrenginys, kurį sumaniai valdant prieš posūkius galima saugiai nusileisti į slėnį. Pačiame slėnyje reikia sukti į kairę ir lėtai, bet užtikrintai kilti į kalną link Rada in Kjančio (Radda in Chianti) miestelio, kaidaise buvusio Kjančio lygos, garantavusios taiką tarp Sienos ir Florencijos, būstine.

Rada in Kjantis – žavus miestelis, kurio grožio galima iš karto ir nepastebėti, tačiau verta stabtelėti ir pabandyti jame pasiklysti. Laikydamasis dešinės, atsiduri Giacomo Matteočio gatvelėje, kurios dešinysis kraštas – tai didelis apžvalginis balkonas su kvapą gniaužiančiomis Kjančio panoramomis. Keletas bendrų nuotraukų prisiminimui ir, savaime aišku, ledų porcija dovanojama tam, kuris teisingai parodo ką tik lankytą Volpajos miestelį. Tiesiai per centrą kylanti Romos gatvelė – tai miestelio gyvenimo centras. Čia ir turgelis, ir virtinė barų, restoranėlių bei suvenyrų parduotuvėlių.

Štai iš karto kairėje pusėje – enoteka „Casa Porciati“, ja šoniniais laipteliais galima nusileisti į žemesnį miestelio lygį, kuriame po namais yra išlikę senosios gatvelės. Čia tvyrančioje ypatingoje atmosferoje galima paragauti tiek vietinių, tiek garsiausių Italijos bei pasaulio vynų. Šiek tiek aukščiau, Romos gatvelės dešinėje, galima rasti suvenyrų ir alyvmedžio dirbinių parduotuvėlę, kurioje galvą pames mėgstantys gaminius iš alyvmedžio. Na, o dar šiek tiek tolėliau, kairėje pusėje, itališkos avalynės gerbėjai atras mažą parduotuvėlę „Pratesi Calzature“, kurioje nesunku užsimirši tarp įvairiausių spalvų ir formų batų. Galiausiai tęsiant kelionę, miestelio aikštės dešinėje pusėje virš fontano stovi Šv. Mykolo bažnyčia, o priešais ją – miestelio savivaldybės pastatas. Būtent čia XIII a. buvo sudarytas taikos susitarimas tarp Sienos ir Florencijos. Būtent čia alkano juodojo gaidžio simboliką Florencijos didikai naudojo pasišaipyti iš sieniečių. Būtent čia kadaise buvo įsikūrusi Kjančio lygos administracija. Daugelis mano, kad juodasis gaidys bus sugautas būtent čia, tačiau jo čia seniai nėra.

Iš Kjančio rados miestelio derėtų panoramišku regioniniu keliu SR429 vykti į dar vieną Kjančio lygos miestelį Kastelina in Kjantį (Castellina in Chianti). Tačiau taupydami laiką, renkamės Lukarelio (Lucarelli) kaimelio kryptį. Jame vos keli namai slėnyje, šalia kelio, tačiau čia įsikūrusi jauna toskaniečių šeima ir jų užeiga. Ši vietelė dirba apie pietus. Taip taip, circa (it. apie, maždaug). Čia tikras rojus naminio kaimiško Toskanos maisto mėgėjams, ypač trokštantiems įvairių šviežių naminių makaronų su mėsos ragu, sezoninių daržovių padažais ar įdarais. Be abejo, kepenų užtepėlės crostino toscano, įvairios brusketos, troškintos pupelės su česnaku, šernienos troškinys su polenta arba šernienos kapotiniu farširuotas saldusis pipiras peposo, daržovių troškinys ribollita bei paprastasis sužiauberėjusios duonos ir pomidorų troškinys pappa al pomodoro – tiesiog fantastiški, jeigu gaminami tą pačią dieną.

Grįžtant į Pancaną, beveik prieš pat miestelį galima išsukti į dešinę stačiu, siauru keliuku ir nuvažiuoti iki Pieve di San Leolino vienuolyno su bažnytėle. Tai viena seniausių bažnytėlių, išsaugojusių bizantiškosios tradicijos planą, dekoracijas, ikonas. Čia saugomi keli antikiniai tabernakuliai, menantys pirmųjų krikščionių laikus. Šalia esantis vienuolynas kiek primena cistersų ordino vienuolynus. Ir nenuostabu, kadangi čia buvo garsiojo Frankų kelio (Via Francigena), kuriuo keliaudavo piligrimai, sustojimas, skirtas atgauti jėgoms, o paprastai būtent cistersų vienuoliai suteikdavo saugų prieglobstį piligrimams. Iš čia nusileidus atgal į Chiantiggianos gatvę pirmoje didesnėje sankryžoje reikia sukti į kairę ir grįžti į Palagio di Panzano.

Čia mūsų jau laukia Monia ir Irene. Šiandien jos pasakoja apie šeimos vyndarystę, rodo jos valdomus keturis hektarus vynuogynų, alyvmedžių giraitę ir vyno rūsį. Vakarėjančių Kjančio kalvų šešėlius nudažo raudonos saulės gaisai, o alyvuogių aliejaus ir vyno degustacijos metu besiskleidžiantys aromatai, skoniai ir istorijos įtraukia visus. Geroji močiutė Aldemara ir jai skirtas lengvas rožinis vynas. Už rankų per vynmedį susikibę mažos mergaitės, vyndarių dukros, vietinių vadinamos bambole, – joms skirtas rinktinių vynuogių „Chianti Classico Gran Selezione“. Skirtingų derlių, aksominės tekstūros „Riserva“ vynai papildo vakaro atmosferą juodojo šokolado, pipirų, balzaminio acto, džiovintų slyvų natomis. Smagu turistinėje ir komercinėje Toskanoje atrasti tokius vyno namus, kurie orientuojasi į mažą kiekį, bet itin aukštą „Conca d‘Oro“ kokybę.

Nokus ir svarus „Bambole“ svaigina, ir jam neįmanoma atsispirti. Tad neteks gailėtis, jei keliaujant vakarienės pas garsiausią pasaulio mėsininką Darią Cecchinį (Dario Cecchini), pavyks su savimi prigriebti butelį „Bambole“. O charizmatiškasis Darias pasitinka į mėsinę Antica Macelleria Cecchini atvykstančius svečius kaip visada plačiai šypsodamasis. Nesvarbu, koks užimtas būtų jo tvarkaraštis, kiek meistriškumo kursų garsiausiose gastronomijos mokyklose jam reikėtų vesti, kiek kviestinių vakarienių dalyvauti, kiekvieną atvykstantį jis išklauso ir prakalbina kaip draugą, pavaišina stikline visiškai šviežio „Chianti Classico“ ir užtepėlėmis su Kjančio sviestu (it. burro del Chianti) – taip Darias vadina prieskoniais pagardintų trintų lašinių masę). Šiek tiek vėliau pakviečia ir palydi švęsti gyvenimo kepsnių dirbtuvėje (it. officina della bistecca, toks vakarienės pavadinimas). Čia karaliauja šviežia ir brandinta jautiena, patiekiama įvairiai – nuo termiškai neapdorotos mėsos kapotinio, vadinamo Kjančio sušiu (sushi di Chianti) iki Florencijos didkepsnio (bistecca alla fiorentina). Mėsos patiekalai keičia vienas kitą, o šviežutėlis, iš krežinių (al fiasco) pilstomas „Chianti Classico“, rodos, niekada nesibaigs. Tačiau prie geresnių kepsnių verta atidaryti savo atsineštą „Bambole“ butelį. Darias į tai nekreipia dėmesio, čia nėra kamščio mokesčio, tik įpareigojimas dalintis su norinčiais. Ir tai – neįkainojama patirtis.

Visa senoji Pancano mėsinė ošia nuo maistu ir vynu besimėgaujančių žmonių, ir staiga mėsininkas, nuo žaizdro nuėmęs kepsnį ir galąsdamas peilį, sušunka: „To beef or not to beef? –  štai klausimas!“ Atrodo, kad bent jau šįvakar į šį klausimą atsakyti gan paprasta. Visai nesvarbu, kad juodojo gaidžio sugauti taip ir nepavyko, jeigu atrasta, kiek daug mažai žinomų ir garsių vyndarystės šeimų įsikūrusių šiame regione, kiek daug gerai pažįstamų ir dar neatrastų skonių slepiasi už kiekvienų namų durų. Juk čia vyną daro ne tik praeities markizų šeimos, bet ir garsūs šiuolaikinės mados kūrėjai bei muzikos žvaigždės. Tad gal ir gerai, jei juodojo gaidžio gaudynės nebus vienkartinis sėkmingas pašėliojimas, bet taps nuolatiniu vyksmu keliaujančio gurmano gyvenime.

Net jeigu grįžę namo mažai prisiminsite iš to, ką patyrėte, vis tiek nepamirškite draugams papasakoti, kaip šauniai praleidote atostogas Toskanoje vietiniu ritmu su „Local Vibes“!

 

Legenda apie juodąjį gaidį 

Ši graži legenda paaiškina, kodėl klasikinių „Chianti“ vynų butelius puošia juodojo gaidžio emblema. 

 Chianti Classico teritorinis suskirstymas, kurį galima naudoti vyno etiketėje.

XIII a. regione nerimo konfliktas dėl medžioklės plotų tarp Florencijos ir Sienos didikų. Tarp miestų plytinčios miškingos kalvos buvo tai Florencijos, tai Sienos įtakos zona. Galiausiai kovų išvarginti didikai nusprendė konfliktą išspręsti surengdami raitelių varžybas. Ribą nubrėžti nutarė ten, kur raiteliai, išjoję iš savo miesto link priešininko, susitiks. Tačiau beliko vienintelė problema – kaip suderinti raitelių starto laiką. Po ilgų svarstymų didikai nusprendė: raiteliai išjoti turi vos gaidžiams pragydus. Likus savaitei iki lemtingos dienos, sieniečiai pasičiupo baltą gaidį ir pradėjo juo rūpintis: maitinti, glostyti, jam melstis. Tuo tarpu Florencijos didikai pasigavo pirmą pasitaikiusį purviną juodą gaidelį, uždarė jį į narvą ir savaitę marino badu. Anas kasdien vis anksčiau rytais liūdnai kakariekavo. Ir štai išaušus varžybų dienai, alkanas juodasis gaidys pragydo taip anksti, kad Florencijos raitelis Sienos kryptimi spėjo nujoti iki Fonterutolio miestelio, nuo Sienos nutolusio vos 12 km. Taip Kjantis atiteko Florencijai, o abiejų miestų didikai pasirašė taikos susitarimą, įsteigdami Kjančio lygą. Savaime suprantama, kad Florencijos atstovai, norėdami pašiepti sieniečius, lygos simboliu pasirinko juodąjį gaidį, kuriuo pasidabino trys prie sutartos ribos esantys Kjančio miesteliai: Kastelina (Castellina), Rada (Radda) bei Gajolė (Gaiole).

XVIII a. pradžioje Toskanos kunigaikštis Kozimas III iš Medičių giminės prie trijų Kjančio lygos miestelių prijungė arčiausiai Florencijos esančią Grevę bei viduramžius menantį Pancaną, garsėjusį žvalgybiniais įtvirtinimais ir pasiekiamą iš Grevės link lygos miestelių keliaujant Kjančio keliu (Via Chiantigiana). Šiandien ši teritorija, kaip ir joje gaminami vynai, vadinama Chianti Classico – klasikiniu Kjančiu.