Paskelbsime negailestingą karą alkoholio demonui, kuris išrauna iš mūsų tarpo pačius nuostabiausius žiedus...
Taip ar panašiai samprotavo karo kapelionas Oto Kacas, pabudęs po baisių išgertuvių ir išsiuntęs šaunųjį kareivį Šveiką parnešti riešutų antpilo, kuriuo mėgdavęs panašiose situacijose gydytis kapitonas Šnabelis.
Šveikas, žinoma, antpilo parnešė, ir net penketą butelių. „Kad visuomet turėtumėm“, – pareiškė jis praktiškai, tačiau, kaip paaiškėjo iš paskesnių Jaroslavo Hašeko romano puslapių, ganėtinai naiviai.
Nes visi penki greitai ištuštėjo, o karo kapelionas pakartojo vakarykštį pratimą.
Ši išgalvota scena, nutikusi Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, persekiojo žmoniją daug ilgiau, nei truko šis karas. Kartojosi ji renčiant Cheopso piramidę, išrandant klepsidras laikui matuoti, dailėje atrandant perspektyvą, kulinarijoje pradėjus naudoti aitriąsias paprikas ir netgi literatūroje nuo modernizmo pereinant prie postmodernizmo.
Būkim atviri – žmogui ganėtinai nesisekė su alkoholiu. Nuo pat pirmojo momento, kai paragavo fermentuotų vynuogių sulčių, miežių salyklo ar skysto midaus , jis nuolat šių dalykų padaugindavo. Skoninės jų savybės tais tamsiais laikais gomurių nemasažavo, aromatinės irgi vilkosi teigiamų įspūdžių ariergarde, tad likdavo tik terapinis tikslas prisikošti tiek, kad aplinkui viskas būtų linksma ir paprasta. O tai, kaip žinia, kitą rytą virsta visiška melancholija, galvos skausmais ir noru pačiam sau byloti piktas tiesas.
Toks kognityvinis disonansas gimdė žmogaus norą kažkaip įveikti viduje tūnantį besaikį demoną. Ir kadangi nuo seno žmogus manė esąs silpna ir pagundoms lengvai pasiduodanti būtybė, geriausias būdas supančioti demoną – norminiai retežiai. Normos gali būti įvairios. Tiek religinės, tiek pasaulietinės.
Iš pradžių, aišku, pirmenybė buvo teikta anapusinėms. Alkoholio vartojimą bandyta pažaboti jį susiejant su religiniais festivaliais ir panašiais renginiais. Kadangi tiek Ozirio gimimo šventė, tiek bakchanalijos su saturnalijomis menkai tepriminė mūsiškius Šiluvos atlaidus, tokios šėlionės buvo paskelbtos legalia proga prisimaukti tiek, kad tik su dievais ir telikdavo bendrauti jų metu.
Netgi senovės actekai, ko gero rūsčiausiai alkoholio atžvilgiu nusiteikusi civilizacija, toji pati, kuri sučiupusį girtą prasčioką jam plikai nuskusdavo galvą, o didžiūnui tą galvą apskritai nuritindavo, ir toji pripažino, kad kartais reikia nuleisti garą. Todėl tylomis buvo leidžiama gerti senjorams, suprask, vis tiek jau saulelė vakarop, tai tegul pasidžiaugia prieš savo Narajamą. O štai kaimo bendruomenei, gimus vaikui, privalu buvo ne tik gerti, bet ir prisigerti. Dėl to prie pulkės kubilo stovėdavo specialus piršlys, į išskobtus melionus visiems pilstydavo sidrą primenantį agavų gėrimą ir budriai prižiūrėdavo, kad, ginkdie, kas nors nepaspruktų ant savų dviejų kojų.
Jeigu netgi tokia griežtai nusiteikusi civilizacija rasdavo landų, tai ką jau kalbėti apie liberalesnes, aplipusias Viduržemio jūros baseiną, kuriose vynuogienojai ir alyvmedžiai buvo, ko gero, neatsiejama ne tik žemės ūkio, bet ir apskritai kultūros dalis?
Todėl antikiniai graikai bei romėnai rašė protingas knygas apie simpoziumų ir konviviumų kultūrą, perspėdavo jaunimą, jog nesusilaikymas yra baisus netaktas, ragino vyną skiesti, o į mažiau šių priesakų paisantį plebsą žiūrėjo atlaidžiai – na, ko tu pareikalausi iš prasčioko?
Panašus tolerantiškas požiūris vyravo ir viduramžiais, Renesanse ir netgi naujųjų amžių pradžioje. Valdantieji sluoksniai buvo suinteresuoti, kad prastuomenė neprasigertų, nes kas tada Dievą garbins, valstybę gins ir BVP kels, tačiau blaivinti jos per prievartą irgi neketino. O ir pasiūlyti ką nors vietoje alaus ar vyno nelabai galėjo. Vanduo tais laikais krutėjo nuo choleros ir dizenterijos sukėlėjų, alkoholiui visuomet galėjai užploti kokį nors akcizą, pagaliau įžvalgesni didžiūnai matė, jog paprasto žmogaus gyvenimas tais tamsiais laikais buvo toks trumpas, ligotas ir vargingas, kad negi jam užginsi taip nekaltai atsipalaiduoti?
Ir žmonės atsipalaiduodavo. Kaip ir visuomet, polinkį girtauti lemdavo daugybė faktorių ir jų tarpusavio mozaikų. Klimato sąlygos, kultūrinės tradicijos, sezoninių darbų gausa, pagaliau netgi astronominiai reiškiniai. Nes iki visuotinio vidurinio išsilavinimo buvo dar daug šimtmečių, o tokioje tamsybėje paprasčiausia kometa danguje ragindavo griebtis bokalo ir jo nepaleisti tol, kol toji dangaus pabaisa nepasislėps.
Kartais, žinoma, tokios girtuoklystės tapdavo epidemijomis. XVIII a. Anglijoje džinas buvo toks pigus ir toks stiprus, kad prisigerdavo ir ropinėdavo ištisos šeimos ir gatvės. Smurtas vijosi apsigimimus – reikėjo skubiai ką nors daryti. Pasirinktas buvo paprasčiausias kelias – didesni mokesčiai. Jie atpratino varguomenę nuo džino ir sugrąžino prie silpnesnio ir saugesnio alaus.
Jau tai parodė, kad saloje kovoti su žaliąja gyvate daug paprasčiau – kontrabandininkai aktyviai įsikiš tik tada, kai matys akivaizdų pelną, bet džino atveju jų marža būtų buvusi tokia menka, o rizika tokia didelė, kad jie verčiau palaukė Napoleono paskelbtos kontinentinės blokados ir tik tada ėmėsi gabenti konjakus ir armanjakus per Lamanšą.
Ir vis dėlto...
XIX amžius atnešė naujų vėjų, tarp kurių pats stipriausias buvo Apšvietos amžiaus pagimdytas įsitikinimas, kad žmogaus prigimtį galima ir reikia reformuoti. Sukryžmink šį šventą naivumą su religiniu entuziazmu (kaip suderinti Apšvietą ir religiją – neklauskit, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu XIX a. žmonėms tai pavykdavo), ir išeis toks sprogstamasis mišinys, prieš kurį neatsilaikys joks prietaras.
Kol šis ugningas polėkis buvo naudojamas vergijai ir baisioms nepilnamečių darbo sąlygoms naikinti, tol galėjai jam tik ploti. Blogiau pasidarė, kai jis buvo nukreiptas prieš tokias pamatines žmogaus teises, kaip turėti savo turto, o vakarais juo pasidžiaugti prie vyno taurės.
Įdomiausia, kad šios dvi atakų kryptys retai sutapdavo: ten, kur buvo norima visus prievarta padaryti lygius panaikinant privačią nuosavybę, ten pritrūkdavo entuziazmo kovai su alkoholizmu. O ten, kur būdavo užsimojama prieš žaliąją gyvatę, nebelikdavo jėgų fabianizmams, anarchizmams, socializmams ir kitokiems izmams. Tai tik įrodo, jog netgi anų laikų žmogaus entuziazmas visgi turėjo ribas.
Taigi, Viduržemio jūros regione, Vokietijoje, Rusijoje ir Vidurio Europoje buvo pasirinkta eksperimentuoti su izmais, o Skandinavijoje ir anglosaksų šalyse – su alkoholio draudimu.
Skandinavijoje girtavimo problema buvo aktualesnė ir dėl klimato bei kultūrinių faktorių. Dar labai toli ateityje buvo laikai, kai didžiausiu pasaulio šampano ekspertu bus švedas, o sparčiausiai augančiu segmentu – vyno pardavimas. Anuomet švedai, norvegai, suomiai ir islandai vartojo tai, kas buvo po ranka, o po ranka buvo stiprūs gėrimai. Ir dar, kad kokios, virš tos rankos ilgam užeidavo poliarinė naktis, kuri, žinia, yra menkai poetiškas reiškinys, skatinantis depresijas ir norą prisiliuobti, kol išauš poliarinė vasara.
Beje, bene vienintelė tikrai alkoholinė problema, su kuria susidūrė tradicinės vyno kultūros šalys, tokios kaip Prancūzija, buvo nuokrypis į absentą. XIX a. visokie poetai, dailininkai ir kitokie impresionistai taip išpopuliarino šį skystimą, jog persigandę ūkininkai ėmė mušti pavojaus varpais, kad tuoj jų vyno niekas nebepirks. O kur dar filokseros epidemija, ištikusi panašiu metu!
Prancūzus suvienijo Pirmasis pasaulinis karas ir dienos vyno davinys kariaujantiems. Visos absento erezijos kartu su nedrąsiais pasvarstymais apie prohibiciją nugrimzdo praeitin.
O štai anapus Atlanto tas pats pasaulinis karas subrandino visiškai priešingus vaisius. Įtakingos lobistinės grupės, tokios kaip Antisalūninė lyga ir Moterų krikščionių prohibicijos sąjunga, ėmė įrodinėti, kad miežiai, kuriuos niekdariai aludariai eikvoja alui, galėtų būti panaudoti kepti duonai kareiviams užjūryje. Alaus prestižui nepadėjo ir tai, kad daugumos aludarių pavardės buvo vokiškos. Kaip skelbė vienas politikas, „patys baisiausi iš mūsų vokiečių priešų yra Pabstai, Schlitzai, Blatzai ir Milleriai“. Užmiršo tik Anheuserį su Buschu paminėti.
Toks šventas argumentas negalėjo būti neišgirstas, ir 1920 metų sausio 16 dieną amerikiečiai pasipylė į gatves paskutinį kartą legaliai įsigyti alkoholio. Taip prasidėjo žymiausia ir garsiausia prohibicija žmonijos istorijoje.
Nes kas šiais laikais prisimena Islandiją, kur po totalaus draudimo pirmiausia buvo atsisakyta persekioti vyną (kadangi Ispanija ir Portugalija atsisakė pirkti sūdytą islandų menkę „Bacalao“), po to stipriuosius, o pagaliau ir alų? Kas prisimena nevykusį Rusijos eksperimentą Pirmajame pasauliniame kare kariauti blaiviems, ką po to tarsi buvo trumpam pratęsę ir bolševikai iki pat NEPo? Arba tai, kad Pakistane iki pat Zulficaro Bhuto alkoholį legaliai galėjo pirkti ir musulmonai, o dabar tai gali padaryti tik kitų religijų atstovai?
Mažai kas, kadangi epiškiausia, žinoma, yra Amerikos prohibicijos istorija.
Iki 18-osios konstitucijos pataisos Amerika ėjo ilgai ir atkakliai. Pirmasis incidentas, kurį ką tik nepriklausomybę iškovojusioje Amerikoje patyrė George‘as Washingtonas, taip ir vadinosi – „Whiskey Riots“. O XIX amžiuje pirmąja valstija, uždraudusia alkoholio gamybą ir prekybą, tapo Meinas. Juo pasekė Kanzasas ir dar kelios valstijos.
Jeigu skaitėte „Tomo Sojerio nuotykius“, gal prisimenate, kaip jaunasis herojus irgi buvo įstojęs į blaivybės sąjūdį, tačiau neatsispyrė tabako pagundai ir buvo priverstas atšaukti savo narystę.
Iš pažiūros tokį sąjūdį turėjo paskatinti mums pažįstamos scenos iš vesternų, kur kaubojai salūnuose amžinai prisilaka pigaus viskio, o po to eina šaudytis ir gąsdinti miestelėnų. Tikrovė buvo daug banalesnė. Daugybė emigrantų, užplūdusių Ameriką, atvyko bėgdami nuo skurdaus gyvenimo ir ieškodami darbo. Darbo buvo visiems, tačiau jis buvo sunkus ir alinantis. Ir, kaip dažnai būna, tamsūs žmonės išsigelbėjimo ieškojo ne lankydami keramikos būrelius, o maukdami viskį ir smurtaudami prieš artimuosius, o ne šaudydami kaubojus.
Todėl blaivybės sąjūdžio veikėjams, kuriems paprastai diriguodavo moralizuojančių apsakymų prisiskaičiusios turtingų fabrikantų žmonos, atrodė, kad užteks pašalinti alkoholį – ir visi vakarykščiai girtuokliai sės skaityti šventraščio, na, blogiausiu atveju – Edgaro Allano Poe apsakymų (nors ne, tas irgi drūčiai gėrė), skambins arfomis ir kitaip dvasiškai tobulės.
Ir išties, pirmaisiais metais po prohibicijos, girtavimo sumažėjo. Manoma, kad alkoholio suvartojimas krito kone trečdaliu.
Pala, paklausit, kokio alkoholio?! Juk jį buvo uždrausta gaminti ir juo prekiauti.
Pirma, niekas nesikėsino į anksčiau įsigytus gėrimus, kurių apdairesni ir taupesni amerikiečiai prisikrovė pilnus sandėlius ir rūsius.
Antra, liko krūva išimčių. Pavyzdžiui, liturginis vynas liko legalus, todėl galima tik spėlioti, kiek fiktyvių bažnyčių ir sinagogų įsisteigė vien tam, kad Kristaus kraują vartotų ir šiokiadieniais. Vaistinės, beje, irgi galėjo legaliai pardavinėti medicininį viskį su daktaro receptu, kuriame būtų pakeverzota kad ir tokia nesąmonė: „Po šimtą gramų tris kartus per dieną nuo blogos nuotaikos“. Vaistinių tinklas „Walgreens“ būtent tais metais išaugo nuo 20 iki 500 vaistinių. Ir tikrai ne pelnas iš aspirino čia turėjo įtakos. Kai kurie alaus gamintojai ėmė platinti salyklo sirupą, kurį reikėjo tik užpilti vandeniu ir šiek tiek palaukti fermentacijos. Vyndariai sugalvojo vynuogių briketus, kurių vartojimo principas buvo panašus.
Trečia, kai kurios valstijos principingai atsisakė įgyvendinti priemones, kurių reikėjo šiai konstitucijos pataisai gyvuoti. Labiausiai priešinosi Merilendas ir Niujorkas, kur federaliniai agentai dažnai būdavo bejėgiai be vietos valdžios pagalbos.
Ir pagaliau, ketvirta, atsirado darbo mafijai. Iki tol buvusios gana menkos ir neįtakingos graikų, italų, airių, žydų gaujos, užsiėmusios smulkiu reketu, išvydo plačiai atvertus verslo prospektus. Mafija užsiėmė viskuo – tiek kontrabanda iš Meksikos, Karibų ir Kanados, tiek vietinio „šamarliako“ gamyba. Tuo metu, kai „Anheuser-Busch“ įmonė savo gamybos linijas perkvalifikavo iš alaus į ledų gamybą, o „Coors“ bandė netgi puodus žiesti, mafijos vaikinukai kruopščiai prižiūrėjo jaunuosius vietos chemikus, kurie ėmėsi pramoniniais kiekiais gaminti vadinamąjį „bathtub gin“. O kiek žmonių mirė nuo industrinio alkoholio, į kurį valdžia buvo prisakiusi krauti chininą, metilo alkoholį ir kitokius nuodus, sunku ir suskaičiuoti! Tačiau aišku, jog tai negalėjo labai išpopuliarinti prohibicijos.
Entuziazmas blėso, išgeriančiųjų vėl padaugėjo, vien Niujorke veikė 30 tūkstančių „speakeasy“, arba nelegalių kavinių, kur vietoj kavos tiekdavo viskį, todėl buvo aišku, kad 18-ąją pataisą teks atšaukti. Tai ir įvyko 1933 metais, ratifikuojant 21-ąją pataisą. Prezidentas Rooseveltas ta proga išlenkė stiklą sauso martinio, o Naujajame Orleane iš pabūklų buvo iššautas 20 minučių trukęs fejervekas. Ne visos valstijos pasekė šiuo racionaliu pavyzdžiu. Kanzasas ir Oklahoma liko „sausos“ iki 1948 ir 1959 metų, o Misisipė – iki pat 1966-ųjų. Dar ir dabar dešimtyje valstijų yra grafysčių, kuriose draudžiama prekyba alkoholiu.
Kaip yra valstybių, kurios jį draudžia religiniu pagrindu – kone visas islamiškas pasaulis. Ar bendruomenių, kurios jo nemėgsta, kaip ir tabako, kavos bei arbatos, pavyzdžiui, mormonai. Arba bando su juo kovoti monopoliais, apribojimais, reguliavimais ir kitokiais užkeikimais.
Grįžtant prie šio rašinio pradžioje pacituoto kvietimo išrauti alkoholio demoną, manau, kad visų pirma reiktų susitvarkyti su demonais žmogaus galvoje ir prigimtyje. Tai, be abejo, titaniškas darbas. Ir jokiu draudimu neįskiepysi jam to, kas yra svarbiausia, – saiko. Tai gali išugdyti tik pavyzdys, tradicija ir evoliucija.
Kokainas ir vabalai
