Armėnija turi nemažai argumentų vadintis žmonijos vyndarystės lopšiu. Šiandien šios šalies kalnų slėniuose galima aptikti apie 500 laukinių vynuogių veislių, kai kurios gali pretenduoti į į vynuogės pirmtakes – jų amžius siekia 4,5 mln. metų. Biblijoje sakoma, kad Nojus, pasibaigus Tvanui, išlipo būtent ant armėnams brangaus Ararato kalno ir čia įveisė vynuogyną [1] – tapo pirmuoju vyndariu. Armėnijos svarbą vyno istorijoje patvirtina pastarųjų metų archeologinių tyrinėjimų duomenys: čia rasta seniausia (IV tūkstantmetis pr.Kr. – bronzos amžius) žmonijai žinoma vyninė. Deja, šiandien Armėnija nutolusi nuo pagrindinių vyno prekybos kelių. Apie jos vyną nedaug tegirdėti. Prasklaidykime nežinomybę.
Vyndarystės lopšys, bet vyno trūksta
Prieš II pasaulinį karą, nors Armėnija jau buvo viena iš Sovietinių respublikų su svarbia brendžio gamykla, čia buvo daroma nemažai prancūziškų ir keleto taurių vietinių vynuogių veislių vyno. Tačiau šeštajame dešimtmetyje gerosios veislės imtos keisti Armėnijos konjaku vadinamo Armėnijos brendžio distiliavimui skirtomis ‘Mschali‘, ‘Rkatsiteli‘, ‘Voskeat‘, ‘Kangun‘ ir ‘Garan Dmak‘. Pastarųjų derlingumas tris keturis kartus didesnis nei įprasta vyno gamyboje ir gali siekti 35 t/ha. Vyno verslą po truputį išstūmė brendžio ir pastiprinto vyno (čia vadinto cheresu ir madera) gamyba, ilgainiui pasikeitė ir vartojimo kultūra. Armėnijos someljė asociacijos prezidento Garušo Samveliano nuomone, šiandien net ir su maistu armėnai geria stipriuosius gėrimus, o ne vyną. Galutinį smūgį vyno pramonei sudavė 1985–1987 metų antialkoholinis vajus, kai buvo kertama nedaug beišlikusių vynuogynų. Armėnijai atgavus nepriklausomybę, vyndariai suskubo vytis prastovėtą laiką: šiandien šalyje yra jau 15 tik vynui atsidavusių gamintojų ir dar 45 vyną darantys greta degtinės ar brendžio. Didžiojoje Armėnijos dalyje nėra buvę filokseros, todėl ribojamas tarptautinių veislių sodinukų importas. Daugiausia auginama vietinės raudonosios ‘Areni‘, ‘Kachet‘ (‘Kakhet‘ – angl.), ‘Achtanak‘ (‘Hakhtanak‘ – angl.) bei baltosios ‘Voskeat‘ (‘Voskehat‘ – angl.), ‘Lalvari‘. Tačiau gerų vynuogynų trūksta.
‘Areni‘ – svarbiausios raudonosios vynuogės
‘Areni’ – labiausiai paplitusi ir vienintelė tikrai verta atskirai paminėti Armėnijos raudonųjų vynuogių veislė. Ne tokia taniniška, kaip kaimynų gruzinų ‘Saperavi’, gerokai rūgštesnė, nelabai intensyvios spalvos. Sunokusios ‘Areni‘ sultyse nesunkiai susikaupia 22–23 proc. cukraus. Taigi iš jųlengvai galima padaryti vidutinio svarumo (12,5–13 proc. alkoholio) vyną. Tačiau mirkyti su žievelėmis ilgiau nei 7 dienas neverta, nes iš jų ekstrahuojama mažai taninų. Nesudėtingas, nebrangus „Areni“ vynas yra malonus gerti, gaivus, netaniniškas ir puikiai dera su lengvu maistu. Tačiau dvejus trejus metus pabrandintas ąžuolo statinėse jis, nors ir papildomas ąžuolo taninų, saldžių riešutus, odą, juodą duoną primenančių aromatų, tačiau išlieka labai gaivus ir netampa labai galingas. Todėl, kaip sako Armėnijos vyndarių asociacijos prezidentas ponas Avagas Arutiunianas, ieškoma būdų, kaip iš šios vietinės vynuogės padaryti išraiškingesnį ir pasaulio vartotojui įprastesnio skonio vyną. Ateityje jo vyninė „Maran“ sieks nokinti uogas tiek, kad išeitų 14–14,5 proc. stiprumo vynas, bandys įvairius derinius su kita vietine veisle ‘Kachet‘ arba trupučiu tarptautinių veislių.
Vyninės: nuo mažiausios iki didžiausios
Armėnijos vyninės gana jaunos, beveik visos atsirado po Sovietų Sąjungos žlugimo. Gal todėl įrengtos pagal naujausią technologijos žodį ir galimybėmis lenkia daugelį Europos vyninių. Duobėtu keliu pro saulėje besišildančius šunis ir apleistus kioskus privažiavęs aprūdijusius vartus su užrašu ВВЗ (Вино Водочный Завод (rus.) – vyno ir degtinės gamykla) pamatai seną volgą, surūdijusį vikšrinį traktorių, porą apleistų, belangių „nebaigtų statybų” ir greta spindinčias naujausio modelio nerūdijančio plieno fermentacijos talpas ir nepigų (savaime suprantama) pneumatinį presą, t. y. sulčių spaudyklę. Ir mažiausios, ir didžiausios vyninės pasiruošimas daryti gerą vyną – neabejotinas. Visur dirba profesionalūs vyndariai, tačiau vyno skonio, stiliaus ir kokybės įvairovė tokia didelė, kad prieš renkantis gėrimą, būtina išklausyti vyndario požiūrio arba paragauti vyno.
Maran
Ši vyninė viena mažiausių šalyje, ją 1991-aisiais metais įkūrė Avagas Arutiunianas, Armėnijos vyndarystei nusipelnęs knygomis apie krašto terroir. Jo sūnus Narekas Arutiunianas kasmet po mėnesį stažuojasi Europos vyninėse, kur semiasi žinių apie tarptautinį vyno stilių. Visus vynus ponai Arutiunianai brandina ąžuolo statinėse ir nuolat eksperimentuoja siekdami ‘Areni’ vynuogių vyną padaryti įdomesnį, išraiškingesnį. Jie turi 15 ha vynuogynų ir beveik apsirūpina žaliava patys (80 000 butelių per metus). Iš vaisių distiliuoja degtinę, vadina ją bark ir tikisi, kad šis senovinis pavadinimas taps bendrinis. Ypatingo skonio jų gudobelių degtinė, kurią tris metus laiko ąžuolo statinėse kartu su gudobelių vaisiais.
Areni
Įsikūrusi kalnuose, laukinėmis vynuogėmis garsėjančiame Vajots Dzore. Vyninė klasikiniu būdu daro vos 200 000 butelių vyno. Didžioji dalis parduodama Rusijoje. Paklausa tokia didelė, kad ją sunku patenkinti. Šios vyninės pavyzdys iliustruoja šiandieninę Armėnijos vyndarystės situaciją, kuri primena Gruziją iki importo į Rusiją uždraudimo: gamink, kiek nori – viskas bus parduota nepasotinamoje sentimentaliosios Rusijos rinkoje.
Winar
Avetas Galstianas įmonę Jerevano priemiestyje įkūrė prieš keletą metų. Daugiau nei dvidešimties metų vyriausiojo technologo (vyndario) patirtį pritaiko klasikiniams armėniškiems vynams kurti: sausas raudonasis „Areni“, ąžuolinėse statinėse brandintas „Areni“, pusiau sausas raudonasis, sausas ir pusiau sausas baltieji „Lalvari" ir „Rkatsiteli“, pusiau saldus granatų vynas. Raudonasis sausas, kaip įprasta, spalva primena „Pinot Noir“, burnoje labai gaivus ir netaniniškas su vyšnių kauliukų poskoniu. 2009 m. baltasis sausas – nelabai rūgštus su gėlių, vanilės ir graikinių riešutų aromato užuominomis.
Savaime suprantama, ponas Avetas turi ir nedidelę brendžio gamybos liniją: distiliavimo katilas ir kelios salės su statinėse bręstančiu vynuogių vyno distiliatu, čia vadinamu konjaku. Idealios brandinimo sąlygos – 62 proc. drėgmės ir 19 ˚C temperatūra. Brendį sumaišius su saldžiu baltuoju vynu gaunamas įdomus „Winar Pino“ – pastiprintas vynas, padarytas pagal „Pineau des Charentes“ (Prancūzija, Konjakas) pavyzdį.
Armenia wine
Ši vyninė dar tik kuriasi – neturi rūsio ąžuolinėms statinėms, neįrengta degustacinė salė. Tačiau įspūdinga naujausio modelio nerūdijančio plieno statinių kavalerija, technologiškai tobula apsaugos nuo oksidacijos sistema ir šiuolaikis požiūris į vyno skonį vyninę jau dabar leidžia minėti tarp geriausių šalyje. Čia ragavome ypatingo švarumo ir veislės požiūriu labai išraiškingo įvairiausių šalyje augančių vynuogių vyno. Apmaudu, kad kai kurie „Chenin Blanc”, „Muscat”, „Saperavi”, „Kachet” bus parduodami sumaišyti su kitomis vynuogėmis. Norėtųsi mėgautis grynu jų skoniu. Vyninė sparčiai plečia savo asortimentą ir taikosi tapti didžiausia ir svarbiausia šalies vyno gamintoja ir eksportuotoja.
Granatų vynas
Armėnai labiausiai didžiuojasi savo abrikosais – neveltui jie vadinami armėnišku obuoliu, armėniška slyva ir kildinami iš šios šalies (lot. Armeniaca vulgaris). Granatų vyno kulto čia nėra. Parduotuvėje iš penkiasdešimties parduodamų vyno rūšių vos keturios bus iš granatų. Tačiau beveik visos vyninės iš šalies pietuose palei Irano sieną esančio rajono atsiveža granatų, juos traiško, spaudžia sultis ir fermentuoja. Granato uogose labai daug cukraus – beveik 300 g/l, todėl padaryti pusiau saldų vyną lengviau, negu sausą. Toks dažniausiai ir parduodamas. Geriamas jaunas, nekeliant ypatingų kokybės reikalavimų.
[1] „(20) Nojus, žemės artojas, pirmas įveisė vynuogyną. (21) Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo...“ (Pradžios knyga 9)