Muziką su vynu deriname jau daugelį metų. Šiandien šis malonus užsiėmimas, kuriuo vynui suteikdavome daugiau skambesio, o muzikai – skonio, ima įgauti vis aiškesnius rėmus visame pasaulyje: steigiamos tam skirtos interneto svetainės, žurnalistai ieško prekybininkų ir vyndarių, sąmoningai leidžiančių muziką parduotuvėse ir vyninėse, tyrimus apie skirtingų juslių sukeliamų potyrių ryšius publikuoja mokslininkai. Net verslas ima dairytis tokių tyrimų rezultatų, nes supranta, kad jei muzika skambės geriau, o vynas būtų skanesnis, jų pirkėjai bus laimingesni. Apžvelkime, kas šioje srityje jau nuveikta ir kaip į muziką ir vyną galime pažiūrėti per emocijų prizmę.
Artašes Gazarian
Emocijos
Ar bandėte įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų gyvenimas, jei jame nebūtų emocijų – nei teigiamų, nei neigiamu...? Baisu? Nėra ko vengti, nėra ko siekti, nėra dėl ko stengtis ar pergyventi... Niekas neliūdina, bet niekas ir nedžiugina... Gal taip egzistuoti būtų galima... Bet kam? Nors evoliucijos eigoje emocijos susiformavo tik kaip priemonė, padedanti žmonėms išgyventi , jų aktuali reikšmė, toli peržengė šią paskirtį. Kas dabar gali atsakyti: emocijas mums reikalingos, kad gyventume, ar gyvenimas – tam, kad jaustume emocijas?
Neurofiziologiniu požiūriu, emocijos tai organizmo būsenos užtikrinančios resursų mobilizaciją ir viso organizmo pasirengimą veikti. Emocijų mechanizmai, reaguodami į atitinkamus stimulus iš aplinkos, pasinaudojant neurochemikalų sistema, užtikrina reikiamą kūno būseną, motyvuoja ir suteikia jėgų daryti tai ką reikia. Žinomos 7 bazinės emocijų sistemos, ir šios sistemos yra bendros visiems žinduoliams: „fear“ – išgąstis, „rage“ – pyktis, „care“ – rūpestis, „panic/grief“ – panika/sielvartas, „lust“ - seksualinis geismas, „play“ – žaidimas, „seeking“ – paieška. Iš pradžių emocinės sistemos susiformavo tam, kad “aptarnautų kūną“. Mūsų sąmonė atsirado daug vėliau, ir pirmiausia, tam, kad aptarnautų emocijas. Natūralu, kad emocinio aparato poveikis kognityviniam aparatui (sąmonei) daug didesnis, nei šio pirmajam. Tačiau, sąmonė, savo ruožtu, gali sužadinti vienas ar kitas emocines sistemas atitinkamu būdu interpretuodama situaciją.
Kaip akies tinklainėje esantys tik trijų tipų receptoriai (trys pagrindinės “spalvos”: raudona, žalia ir mėlyna) sukuria visą gamą spalvų ir atspalvių, taip ir septynios pagrindinės emocinės sistemos darnoje užtikrina visą begalinę įvairovę emocinių išgyvenimų. Mūsų aukščiausias emocijas – nuo pavydo, kaltės, gėdos iki simpatijos ir geranoriškumo jausmo – lemia mūsų pirminio emocinio aparato sąveika su mūsų individualia ir socialine savimone, kuri apsprendžia didelės dalies realių gyvenimo situacijų reikšmę mums ir įtakoja emocinių būsenų formavimąsi. Kaip mes „jaučiamės“ – tai kompozicija emocijų, kurias provokuoja įvairūs situacijos atributai (signalai). Ir jaučiamės daug geriau, kai mūsų emocinės sistemos veikia darnoje, papildydamos ir paryškindamos vieną kitą.
Akivaizdu, kad emocinės sistemos gali apseiti be sąmonės (kaip jos tai sėkmingai daro pas visus žinduolius). Mūsų sąmonė reikalinga tik tam, kad surastų sprendimus probleminėms situacijoms. Ypatinga reikšmę šia prasme turi paieškos sistema, užtikrinanti aplinkos tyrinėjimą ir išsiaiškinimą galimų būdų, kurie leistų patenkinti poreikius ar norus. Tuo momentu, kai paieška vainikuojama sėkme, smegenys gauna “apdovanojimą” – neurotrasmiterio dopamino įpurškimą, tai sukelia malonų džiaugsmo pojūtį (euforiją). Džiaugsmą suteikia būtent laukimas, o ne pats poreikio tenkinimo procesas (kuris priveda prie pasitenkinimo jausmo). Mėgaudamiesi būsima sėkme, mes ne tik jaučiame malonų susijaudinimą dėl laukimo. Bet kuris, kol kas nepatenkintas, poreikis, tai kaip minimumas – pretekstas malonumui dėl jo patenkinimo (kuo didesnis pradinis diskomfortas, tuo daugiau malonumo), o kaip maksimumas – dar ir galimybė pajusti atradimo džiaugsmą (tuo didesni, kuo sudėtingiau buvo surasti sprendimą…).
Smegenų ir kūno skirtingų sistemų sužadinimas ar slopinimas reguliuojamas šimtais įvairių neurochemikalų. Dauguma iš jų atlieka skirtingą vaidmenį skirtingose aplinkybėse ir dalyvauja daugelyje sistemų vienu metu. Pvz: dopaminas (kurio efektą sustiprina amfetaminai ir opiodai) atlieka vidinio “apdovanotojo” vaidmenį, iššaukdamas džiaugsmo būseną paieškos sistemoje, kontroliuoja laiko pojūtį; serotoninas suteikia “emocinį pasitenkinimą”, sumažindamas visas emocines įtampas ir pyktį; oksitocinas sukuria polinkį pasitikėti savais, atlieką pagrindinį vaidmenį motiniškų jausmų sužadinimui ir norui rūpintis palikuonimis; vazopresinas užtikrina vyrams seksualinį susijaudinimą, kartu ir polinkį dominuoti, konkuruoti su kitais pretendentais;
testosteronas sustiprina vazopresino poveikį, pakeldamas vyrų savęs vertinimą ir padarydamas juos labiau seksualiais, tuo pačiu įtaresniais ir agresyvesniais; endorfinas sumažina skausmą ir stresą, sukuria nedrumsčiamos ramybės būseną. Ir taip toliau.... Bendras neurohemicalų poveikis turi emerdžentines savybes – įvairios jų kombinacijos sukuria visai skirtingus efektus.
Jei nėra priežasčių emocinėms reakcijoms, tai atitinkamas sistemas apima stagnacija, tuo sukeldama diskomfortą, kuris vadinamas “emociniu alkiu”. Poreikis patirti paprastus emocinius išgyvenimus yra fiziologinis, kaip ir poreikis judėti, miegoti, valgyti... jis nenumaldomas. Sudėtingų emocinių išgyvenimų poreikiai yra tam tikra prasme “dvasiniai” ir priklauso nuo auklėjimo. Bet kurio atveju, būtent emocijos – nuo pirminių, kurias lemia mūsų smegenų neurofiziologinė struktūra, iki pačių sudėtingiausių ir subtilių, kurias lemai mūsų individuali ir socialinė sąmonė, – užpildo mūsų gyvenimą vertybėmis ir suteikia jam prasmę.
Muzika ir emocijos
Emocinės būsenos vienaip ar kitaip pasireiškia – matomais gestais, pozomis, garsais, kvapais, prisilietimais. Visi šie pasireiškimai yra natūralūs signalai, kurie informuoja kitus apie situaciją ir gali generuoti atsakomąją emocinę reakciją. Ta pati emocinė būsena dažnai gali pasireikšti daugeliais galimais komunikacijos kanalais: išgąstis save išduoda drebėjimu, kvapu, balso tembru ir kt.; sueities noras partneriui demonstruojamas poza, judesiais, žvilgsniu, kvapu, garsu ir kt.; rūpestis pasireiškia švelniais prisilietimais, ir kt. Emocinei komunikacijai gali būti panaudotas bet kuris jutiminis organas. Skonis ir uoslė (kuri yra skonio analizavimo organų evoliucijos rezultatas) tam tikra prasme yra „be konkurencijos“ – kvapai, net visiškai nesuvokiami, tiesiogiai veikia mūsų smegenis ir sužadina atitinkamas emocines būsenas. Maistas, kuris prastai kvepia, neatrodo valgomas, kaip bebūtų gražiai pateiktas. Tarp kitų aplinkos analizavimo organų klausa turi eilę privalumų: ji veikia visada ir net miegant; garsas perduodamas ir tamsoje; garsinių signalų sudėtingumas suteikia neribotą informacinę apimtį. Vienu metu mes galime girdėti (ir atskirti) labai daug garsų, ateinančių iš skirtingų pusių. Todėl smegenys suteikia garsui tam tikra prioritetą, net reikalauja užmerkti akis, kad geriau girdėtųsi (bet ar bandote užsikimšti ausis, kad geriau matytumėte?).
Ne nuostabu, kad apsikeitimas balso signalais įgijo tokią didelę reikšmę žmonių komunikacijoje, kuri, kaip manoma, prasidėjo nuo kažko labiau panašaus į dainavimą, iki išsivystė mūsų įprasta verbalinė kalba. Balso tembras keičiasi, priklausomai nuo emocinės būsenos, ir tokiu būdu leidžia sužinoti apie šią būseną ir daryti išvadas apie tai kas vyksta. Žmonėms, kaip socialinėms būtybėms, svarbu ką jaučia kiti žmonės, todėl esame labai jautrūs jų emocijų pasireiškimams bet kuria forma. Ir atliekant savo instinktyvų socialinį įsipareigojimą – mums ne mažiau svarbu kitiems pranešti apie savo emocijas. Pasirodė, jog dažnai geriausia tai atlikti per specialiai, būtent šiam tikslui, sukuriamus garsus – taip atsirado muzika.
Skirtingi tembro, melodijos, ritmo, harmonijos ir dinamikos deriniai atitinka skirtingoms emocinėms būsenoms. Pasinaudodamas balsu ar kito instrumento skleidžiamais garsais muzikas groja klausytojo “kūno ir sielos stygomis”, ir gali linksminti, užvesti, raminti, migdyti ir t.t. Skirtingai nuo tapybos, muzika perduoda ne tik “momentinę” emocinę būseną, muzikos atlikėjas gali suteikti auditorijai srautą emocinių išgyvenimų, jai perduodamas tam tikrą savo emocinę idėją. Skirtingos tautos ir kultūros sukūrė savo muzikines kalbas ir priemones, idealiai pritaikytas būtent šiai kultūrai charakteringų emocinių idėjų perdavimui. Pačioms paprasčiausioms idėjoms muzikinė kalba ganėtinai “universali”, ją charakterizuojantys elementai – ritmas, tembras, dinamika – bendri visiems žmonėms, ir ne tik žmonėms… Tačiau, kuo sudėtingesnėmis emocinėmis idėjomis norima pasidalinti, tuo didesnę reikšmė turi būtent šiai kultūrai būdingi garso elementai ir instrumentai.
Emocinį efektą kuria įspūdžių derinys, nes smegenys reaguoja į situaciją visumoje, net garso signalai – tai tik dalis informacijos apie tai, kas vyksta. Todėl muzikos emocinis poveikis neišvengiamai priklauso ir nuo to, kaip patys jaučiamės tuo metu; kokioje aplinkoje ją klausome; muzika įprastą ar ne; kokius emocinius prisiminimus ar socialines asociacijas ji sužadina; kaip gerai ji atliekama; o jei klausomės įrašų, prisideda dar ir garso atkūrimo kokybė. Muzikos klausymui ir mėgavimuisi ja, visai nebūtina ką nors “suprasti”. Bet kuriuo atveju, muzikos esmė - ne tai ką mes galvojame, o visų prima, tai ką mes jaučiame, kai jos klausomės. Jei poveikis skirtingais kanalais neprieštaringas, o papildantis, tai gaunamas įspūdžio efektas gali būti daug didesnis. Gerai žinoma, jog maisto ir vyno skonis priklauso nuo to, kokia muzika tuo metu groja, o nuo kvapo labai priklauso ne tik valgio patrauklumas, bet ir kaip priimama to metu skambanti muzika (pvz. tradiciniuose indų klasikinės muzikos koncertuose būtini smilkalai). Kinų restoranas, kuriame groja amerikietiška muzika, erzina ir kinišku interjeru ir amerikietišku popsu, kuris šalia esančioje europietiško stiliaus kavinukėje visai maloniai skambėtų.
Vynas kaip emocinė komunikacija
Bet kuriai emocine būsenai atitinka tam tikra „neurohimikalų simfonija“, kuri gali skambėti darnai ir maloniai, suteikdama laimės jausmą, bet gali būti išbalansuota, neharmoninga, ir visai nedžiuginti. Galima bandyti save įtikinėti, kad reiktų būti linksmu, ryžtingu ar viskuo patenkintu. Tai retai padeda, nes mūsų protas tikrai nevaldo limbinės sistemos, ir jai turi tik ribotą poveikį. Galima pasivaikščioti gamtoje ar užsiimti joga – tai gerai, nors ne visiems ir ne visada prieinama. Galima paklausyti muzikos – tai gali padėti, nes tinkamos muzikos klausymas skatina visų pagrindinių „laimės“ neurohemikalų išskyrimą į kraują. Bet muzika veikia toli gražų ne automatiškai, ir ne visada vienodai, tai priklauso vėl gi nuo to paties neurochemikalų kokteilio esamu momentu. Ir galima išgerti taurę gero vyno, bet ir vyno įtaka toli gražu nevienareikšmė.Virš šešių tūkstančių natūralių chemikalų, kuriuos galima surasti bet kurioje taurėje raudono vyno, veikia taip, kaip veikia būtent ši jų kombinacija, būtent šiuo atveju. Bet tiesioginis „cheminis“ vyno poveikis emocinei būsenai, tai tik labai maža istorijos dalis. Vynas negali nekeisti kraujo cheminės sudėties ir neįtakoti tokiu būdu emocinei būsenai (o kartu ir tam, kaip vertinama vienokia ar kitokia muzika), tačiau jis gali daug daugiau, nes jo skonis ir kvapas, spalva ir atspalviai, net kainą, kurią už jį reikia mokėti – tai irgi emocinė ir kultūrine komunikacija, tai irgi signalas apie tai, kas vyksta.
dr. Artašes Gazarian ir dr. Arūnas Starkus
Vyno ir muzikos dermė
Nuo septinto dešimtmečio tyrėjai ieško garsų asociacijų su skoniu. Ne kartą nustatyta, kad pirminiai skoniai: saldumas ir rūgštis dera su aukštais tonais, kartumas - žemais. Tolygus muzikos skambėjimas - legato ir trumpi melodijos intervalai artimesni saldumui, o skaidyta artikuliacija - staccato bei ilgesni melodiniai intervalai – rūgščiai. Rasti skambesio atitikmenys sudėtingesniems, bet vienareikšmiškiems skonio ir aromato junginiams: vanilė asocijuojasi su minkštu tembru, vientisa artikuliacija ir smulkaus intervalo, lėto tempo melodija, citrusiniai– ryškus, aštrus, šiurkštokas tembras ir akcentuota artikuliacija, sinkopinis ritmas ir ilgo intervalo žingsnio, greita, gyva melodija.
Manoma, kad egzistuoja keli vyno ir garso, muzikos derėjimo mechanizmai. Pirmasis – intensyvumo derinimas: stiprus garsas reikalauja intensyvesnio skonio. Hedonistinis derėjimo mechanizmas reikalauja, kad malonūs garsai turėtų prašytis malonių skonių. Tačiau tai nereiškia, kad nemalonus garsas būtinai reikalaus nemalonaus vyno. Fizioliginis požiūris teigia, kad žemų ir aukštų tonų derėjimas su saldžiais arba rūgščiais skoniais remiasi tuo, kad siekiant saldaus skonio liežuvis tiesiasi į prieki, kaip ir kalbant plonesniu balsu, o vengdamas kartaus ar rūgštaus, jis verčiasi arba gręžiasi atgal, storindamas balsą. Semantinis derėjimo mechanizmo aiškinimas remiasi prielaida, kad skirtingų stimulų (juslių) dermė vertinama suvokimo stadijoje, kai visais kanalais gauta informacija smegenyse apibendrinama iki abstrakčios, verbalinės. Todėl „rami“ muzika gali derėti su „švelniu“ vynu. Aprašyti mechanizmai nėra vienas kitą neigiantys, greičiau papildantys.
Tačiau vyne susipina keli skirtingos intensyvumo skoniai ir dešimtys aromatų. O muziką mes vertiname toli gražu ne tik kaip garsų sumą. Dermių paieška tokiu atveju tampa ypatingai kompleksišku reiškiniu, ne visada turinčiu racionaliai suvokiama pagrindą. Antai Berliozui obojus garsas buvo „nedidelis, saldžiarūgštis“. Vienas iš J. Huysmans heroju teigia, kad curacao likeris jam skamba kaip „velvetiško spigumo klarnetas”. Kad negalima ignoruoti muzikos kultūrinio prado įrodė 1999 m. Leičesterio universitto mokslininkų atliktas tyrimas prekybos centre, kai skambant prancūziškai muzikai Prancūzijos vyno pardavimai viršijo vokiško vyno pardavimus penkis kartus. Pakeitus muziką vokiška, parduodamo vyno proporcijos pasikeitė atitinkamai. 2010 metais A. North ištyrė, kad čilietiškas „Chardonnay“ ir „Merlot“, su galinga ir sunkia klasikine muzika tampa galingesnis, su subtilia, grakščia – tampa grakštesnis, o minkšta ir raminanti muzika suminkština vyno skonį. Praktikai teigia, kad geriausiai vynas parduodamas, kai žmonės klausosi muzikos, kuri jiems patinka ir savotiškai nuramina.
Straipsnis spausdintas 28-ajame Vyno žurnalo numeryje