Ta nepakeliama skonio saldybė

Spalio vidurys. Po vėjuotą ir lietingą Helsinkį vedžioju rūškaną amerikiečių turistų grupę, o pats nevalingai skaičiuoju net ne dienas, o valandas. Dar apie penkiasdešimt valandų su jais – ir ši trijų savaičių odisėja, o ir visas protu sunkiai suvokiamas dviejų šimtų dienų turistinis sezonas pagaliau baigsis. Vietinė gidė, nepaisydama šiam miestui būdingos darganos, stebina elegancija ir savo gyvybingumu bando įžiebti bent šiokią tokią liepsnelę mano sušalusių keliauninkų širdyse. Ir jai net truputį sekasi. Vienas dėdulė iš Alabamos atkreipia dėmesį, jog ji tikrai ne vietinė, distanciją nuolat laikanti suomė. Per daug jos judesiuose energijos ir šilumos. Nuskambėjus Moldovos vardui, kyla lengvas sumišimas, palydimas klausimo „O kur tai?“ Pasinaudojęs lengvu sąmyšiu, tarsteliu, jog šios vasaros atostogas praleidau būtent Kornelijos (gidės vardas) gimtinėje. Iš nustebimo net šiaurės orą atlaikanti elegancija atsitraukė, ir ore pakibo amžinas klausimas: „Na, ko tau ten?“

Ir išties, ko man ten? Norėjau baigti tyrinėti Balkanų pusiasalį, kurio rytinį pakraštį mano vaizduotė brėžia nuo Kipro iki Moldovos. Norėjau nebrangios šalies (tokios neradau), iš kurios per trumpas atostogas išspausčiau kaip galima daugiau. Norėjau buvimo niekur, to paribio jausmo, kurį Gagaūzija ar Padniestrė turėjo suteikti. Ir, žinoma, norėjau vyno – kitokio, dvelkiančio neatrastų skonių egzotika. Privalu paminėti, jog Moldovos vynai dar iki kelionės man buvo šiek tiek pažįstami. Ryškiai pamenu, kaip mes, trys rimti vaikinai, Ignalinos miškuose šventėme mano garbingą šešioliktąjį jubiliejų, degtinę užgerdami desertiniu kagoru. Mano džiaugsmą paragavus ne visai aiškiomis aplinkybėmis^[1] Moldovoje prigijusio vyno, pakeitė nustebimas ir net nuoširdus nusivylimas: kodėl mano tėvai geria visokias bjaurias rūgštynes, kai pasaulyje yra tokio nuostabiai saldaus nektaro? Be jokios abejonės, po tokios gėrimų kombinacijos vakaras baigėsi tragiškai. Manieji sweet sixteen buvo tokie sweet, kad ir šiandien į viską, kas saldu, žiūriu, švelniai tariant, skeptiškai. Kelionėje būtent šį moldaviško „rašalo“ stereotipą ir noriu sau perkurti. Yra gero serbiško, makedoniško, bulgariško ar bosniško vyno, tad kodėl negalėtų būti ir gero moldaviško.                                                                    

Rūsiai

Atvykus į sostinę Kišiniovą, savo spalvomis, garsais ir judesiu gatvėje primenantį 2000-ųjų Gariūnus, didysis darbas – „Milesti Mici“ vyno rūsių lankymas. Buvusiose klinčių kasyklose įsikūrę didžiausi vyno rūsiai pasaulyje yra bene labiausiai lankomas turistinis objektas Moldovoje. Tai daugiau nei du šimtai kilometrų požeminių tunelių, iš kurių vyno saugojimui naudojami kiek daugiau nei penkiasdešimt. Ekskursijos metu parodomi vos trys. Čia saugoma apie 2,5 mln. butelių vyno, iš kurių apie 70 proc. raudonieji, 20 – baltieji ir tik 10 – saldieji. Atskiros šeimos iš viso pasaulio išsiperka savas nišas. O štai čia – Kirkorovo ir Pugačiovos vynai. O toje salėje puotavo pats Rusijos prezidentas. Daug plepalų, daug šou, daug nuovargio tą patį mintinai išmoktą tekstą tūkstančius kartų kartojančios merginos veide. O vynas lieka kažkur fone. Klausimus lydi pažadai plačiau apie vyną papasakoti degustacijos metu.

Bet pažadai ir lieka pažadais. Prieš mane – devynios taurės, bet po visos degustacijos (sausųjų ar saldžiųjų) burnoje lieka tas pats, kiek erzinantis salsvas poskonis. Vynams trūksta ryškumo, stiliaus, unikalumo. Tokie neišraiškingi salstelėję birzgaliukai, kurių gurkštelėjęs tuoj pat užmiršti. Bandymai kalbinti padavėją-someljė-jaunuolį ir sužinoti ką nors daugiau atsimuša lyg į sieną. Šalia sėdėjusi pora iš liūdnųjų Rytų gauna svarbiausią informaciją: „Geriau imkit šitą. Saldus ir pigus. O šitas taip, toks mėgėjui (dlia liubitelia), toks europietiškas.“

Nuo 2006 m. (papildomi apribojimai – 2013 m.) Rusija taiko Moldovos vynams embargą (apie 80–90 proc. visos vyno produkcijos eksportuota į Rusiją) – tai stiprus smūgis ir taip itin skurdžiai Europos valstybei. Rašant šias eilutes (2024-ųjų lapkritį), Moldova vėl tik per plauką praslydo Europos link. Bet ryšiai su Rusija labai stiprūs. Ir tai susiję ne tik su sovietine praeitimi, kuomet Moldova buvo saule, šviežiais vaisiais ir saldžiais vynais lepinusi respublika. Tam tikra prasme Rusija nukaldino atskirą moldavų tapatybę, kuomet istoriškai Rumunijos Besarabijos regionas po 1812 m. tapo Rusijos imperijos dalimi. Tad saitų su Rusija trūkinėjimas – ne tik ekonominis iššūkis. Ieškoma tautos tapatybės apskritai. Ieškoma ir naujų rinkų, tad ir naujos kokybės.

 Vynai

Grįžęs į Kišiniovą nenoriu pasiduoti ir ieškau geros vyno parduotuvės ar baro pačiame mieste. Palyginti neseniai įsikūrusi „Carpe Diem“ laikosi naujoviškos koncepcijos, nes susitelkusi tik į Moldovos vynus ir yra vieno, ne itin didelio gamintojo atstovai mieste. Tai vienintelė vyninė mieste, kuriame vyno lentynose vis dar dominuoja dideli valstybiniai ar pusiau valstybiniai koncernai, o restoranuose (nes vynas geriamas tik juose) daugiausia dėmesio skiriama interjerui (pavyzdžiui, dešimtys televizorių ekranų rodo liepsną židinyje) ir tik po to maistui ar gėrimams. Pasitikusi mergina sutrinka išgirdusi norą paragauti unikalių Moldovos vynų. Traukiami vynai, turintys priminti Prancūziją, Vokietiją arba Ispaniją. Tokiai strategijai nepasiteisinus, susisiekiama su vyresnia kolege ir… visas vakaras taip ir praeina su telefoniniais pasakojimais bei konsultacijomis. Kompaniją man palaikęs atsitiktinai sutiktas ispanas buvo sužavėtas.

2010 m., ieškodama naujų rinkų, Moldova imasi reformų: įkuriamas prekinis ženklas „Moldovos vynas“, nacionalinis vyno registras, aktyviai deramasi su Europos Sąjunga. 2016 m. šalis susitvarkė savo vyno regionų geografines nuorodas, stengdamasi užtikrinti kokybę ir agresyviau veržtis į europinę rinką^[2]. Taigi, nors Moldova gali didžiuotis tūkstantmetėmis, dar Romos imperijos^[3] laikus siekiančiomis vyndarystės tradicijomis,  pažangūs vyndarystės būdai ir supratimas ateina tik dabar.

Oficialiai šalyje yra trys vyno regionai plius vienas. Kodru (Codru) – vidurio Moldovoje esantis didžiausias PGI regionas šalyje. Kalvingas, itin derlingu (vynmedžiams gal net per derlingu) dirvožemiu pasižymintis, saulėtas, šiltas regionas, gaivinamas vėsių vėjų iš vidurio ir rytų Europos. Vynuogynai dažniausiai įveisiami palei Pruto ir Nistru upes esančiuose kalvų šlaituose. Dominuoja ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Chardonnay’, ‘Merlot’, ‘Rhein Risling’ vynuogės. Stefan Voda – Moldovos pietryčiuose esantis regionas, labai stipriai veikiamas Juodosios jūros. Daugiau lietaus, bet ir daugiau šilumos. Beveik jokių žiemų. Vynuogės auga vidutiškai 150 m virš jūros lygio (Kodrudukart aukščiau). Dirvoje daug geležies, tad uogos susiurbia daug mineralų. Dominuoja ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Chardonnay’, ‘Merlot’, ‘Pinos Gris’ ir ‘Rara Neagra’ vynuogės. Valul Lui Traian – trečiasis Moldovos vyno regionas, stipriai veikiamas Viduržemio jūros, ypač pietinė dalis. Siprūs vėsūs vėjai pučia nuo Besarabijos stepės, bet apskritai tai šilčiausias Moldovos vyno regionas su bene seniausiomis vyndarystės tradicijomis. Sutikti vietiniai labiausiai didžiavosi būtent iš Valul Lui Traian kilusiais vynais. Dirvožemis sluoksniuotas, molingą sluoksnį keičia smėlingas. ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Merlot’, ‘Sauvignon Blanc’ – iš esmės dominuojančios vynuogės. Divino (Divin) regionas yra rezervuotas vyno stipriesiems alkoholiniams gėrimams. Šio PGI įvedimas tam tikra prasme buvo revoliucinis, nes pirmą kartą Moldova pabandė užtikrinti stipriųjų gamybos kokybę. Šalis sovietmečiu išgyveno tris dideles antialkoholines kampanijas – 1958, 1972 ir ypač 1985 metais. Paskutinioji šlavė viską – buvo sunaikinta apie 30 proc. visų šalies vynuogynų. Bet ypač agresyviai kautasi su stipriaisiais gėrimais. Tad kokybiški stiprieji gėrimai buvo beveik išnykę ir šio regiono apibrėžimas yra stiprus žingsnis kuriant naują tradiciją. Moldovos brendis (vietiniai vadina konjaku) visada gaminamas tik iš vietinių vynuogių, tradiciškai distiliuojamas ir bent trejus metus (bet yra ir dešimties bei dvidešimties metų) laikomas ąžuolo statinėse. Šių eilučių autoriui pasisėdėjimas viešbučio bare su keliolika skirtingų brendžių buvo bene ryškiausias skonio patyrimas per visą kelionę. Gėrimai labai aromatingi, skonis kiek aštrokas, bet nurijus lieka malonus, suvaldytas salsvumas. Apskritai Moldovos brendžiai labai prieskoningi, ryškūs, ugningo balkaniško charakterio.

Nors šalyje dominuoja tarptautinės vynuogių veislės, bet vis daugiau dėmesio skiriama vietinėms. Tačiau ne visai sėkmingai. Vynai iš ‘Feteasca Alba’, ‘Feteasca Regala’, ‘Feteasca Neagra’ vynuogių greičiausiai bus iš kaimyninės Rumunijos. Restorane dažniau  pasiūlys ‘Legendos’ ir ypač ‘Vioricos’, kurios yra išveistos atitinkamai 1969 ir 1970 metais. Tai hibridinės veislės, neįtikėtinai derlingos ir… prėsko skonio.

Kelionė baigiasi kažkur už Kišiniovo, moldavų supratimu, prabangioje kaimo turizmo sodyboje. Vynas moliniame puodelyje – „autentiška“. Ir vėl saldu. Muskatinis distiliatas samagoniškai aštrus. Bet nykščio didumo balandėliai nuostabūs. Tarp Rumunijos ir surusintos savos tapatybės besiblaškantį Moldovos identitetą aiškiai atspindi ir vynas. Keistos, pusiau savos, pusiau svetimos legendos ir statistikos^[4]. Kiekybės siekimas ir kokybės ilgesys. Ieškoma autentikos, bet viskas vertinama per europietišką prizmę, norint daryti „rislingus“ ar „bordo“. Ir tas niekada nepranykstantis, net varginantis popsinis salsvumas. Kita vertus, kaimyninė Rumunija labai sparčiai keičiasi į gera, siūlydama vis įdomesnių vynų, ypač iš Transilvanijos. Norisi tikėti, jog veik per atsitiktinumą vis sugebanti Europon praslysti Moldova, pajėgs susitvarkyti ir savo vynų portfelį. Ar tiesiog išaugs tą (post)sovietinį polinkį į cukriuką. O gal tiesiog reikia palikti Kišiniovą ir leistis į nuoseklesnę kelionę ieškant mažųjų vyninių?