Lansarotės karalienė – ‘Malvasia Volcanica’

Seniausia vulkaninė Kanarų sala Lansarotė (Lanzarote) susiformavo prieš 15 mln. metų, tačiau jos paviršiaus netrypė dinozaurai, nes jie išmirė anksčiau – prieš 66 mln. metų. Vietiniai guančai vadino ją Tyterogaka („ta, kuri visa ochra“) dėl dirvožemio, sudaryto iš molio ir smėlio, spalvos. Pirmieji europiečiai čia pasirodė XIV a. pradžioje, o 1404 m. sala buvo užkariauta. Dėl stiprių vėjų ir sauso klimato sala netiko vynuogėms auginti, todėl gana lygus ir mažai kalvotas jos paviršius buvo suartas ir apsėtas grūdinėmis kultūromis. Tris šimtmečius Lansarotė kartu su Fuerteventūra buvo Kanarų aruodas. Tačiau 1730 m. prasidėję ugnikalnių išsiveržimai pakeitė salos kraštovaizdį.

Lansarotė

Per šešerius metus iškilo 32 dideli ugnikalniai ir daugiau kaip 100 mažų. Ketvirtadalį salos – derlingiausias žemes ir 11 kaimų – užpylė lava, o pusę salos iki 4 m storio sluoksniu užklojo pelenai. Daugelis gyventojų pabėgo, o tie, kurie liko, ėmėsi naujos veiklos: kasė piltuvo formos duobes pelenuose, kol 2–3 metrų gylyje pasiekdavo derlingą žemę, ir sodino vynmedžių sodinukus. Duobės dugne vynmedžiai buvo apsaugoti nuo vėjo, o pelenai sugerdavo drėgmę ir svilinant karštai saulei neleisdavo išdžiūti dirvožemiui. Vynuogės augo ir nokino pirmuosius derlius, tačiau XVIII a. pradžioje krito saldaus kanarietiško vyno „Malvasia“ paklausa.

Nauja mada – pastiprinti vynai, kaip portas ir madeira. Britai ribojo ispaniškų prekių patekimą į rinką, todėl Tenerifėje pradėtas gaminti pastiprintas vynas buvo parduodamas kaip portugališkas. Kiekis buvo labai didelis, ir trūko distiliato vynui pastiprinti, todėl Tenerifės vyndariai kreipėsi į aplinkinių salų vyndarius prašydami pagaminti distiliato. Visas Lansarotės vynuogių derlius keliavo į sostinę Aresifę (Arrecife), į naujai pastatytas spirito varyklas.

Britai žinojo, kad tai falsifikuota madeira, tačiau laivų įguloms vis tiek ją pirkdavo, nes ji buvo daugiau nei dvigubai pigesnė už originalią. Per kelis intensyvios varyklų veiklos dešimtmečius buvo iškirsti visi salos medžiai, ir gyventojams kilo sunkumų pasigaminti maisto, nes nauji miškai nuo to laiko taip ir neataugo.

Salos valdžia ieškojo galimybių parduoti vyną tiesiogiai ir sumažinti neigiamą varyklų įtaką salos ištekliams. Tokios rinkos buvo surastos Naujajame Pasaulyje, ir prie vynuogynų pradėjo kurtis vyninės. Pati seniausia vis dar veikianti Kanarų salų vyninė „El Grifo“ įkurta 1775 m.

Lansarotės vynuogynai La Cherijos (La Geria) rajone yra ypatingi – niekur daugiau pasaulyje vynuogės taip neauginamos. Kažkas pajuokavo: jei kolonizuotume Mėnulį, tai vynuogės ten augtų būtent taip. Juodi iki horizonto besitęsiantys ugnikalnių pelenų laukai, prirausti duobių, vadinamų hoyos, kurios iš rytinės pusės dar apsaugotos akmenų sienelėmis (nuo 70 iki 90 cm aukščio) dėl vyraujančio stipraus ir karšto vėjo iš Sacharos. 1 ha auga nuo 300 iki 700 vynmedžių. (Plg. Izraelyje yra vynuogynų, kur 1 ha auga 10 tūkst. vynmedžių.) Nauji vynuogynai įrengiami tuo pačiu principu: supilamas pelenų sluoksnis, statomos užtvaros ir duobėse sodinami daigai.

Lansarotės klimatas

Kritulių kiekis, toks būtinas augmenijai, pasiskirstęs labai netolygiai. Per dvi žiemos savaites liūčių pavidalu iškrenta visi krituliai, ir vanduo, nespėjęs susigerti į dirvožemį, nuteka į vandenyną. Vasaros mėnesiais iškrenta tik 0,5 mm kritulių.

Pagrindinė vynuogių veislė – baltosios ‘Malvasia Volcanica’ (Malvasia Aromatica x Marmajuelo), iš kurių pagaminama du trečdaliai visų salos vynų. Ši veislė unikali ir auginama tik Lansarotėje. Ji atspari sausrai ir karščiui, mažai derlinga, smulkių uogų, todėl sultys koncentruotos ir minerališkos, net ir gerai sunokusi išlaiko rūgščių balansą, todėl vynai gaivūs.

Lansarotės vynai

DO statusas Lansarotei suteiktas 1994 m. Visos pagrindinės salos vyninės, o jų 18, yra prie pagrindinių kelių, turi degustacines sales ir parduotuves, kai kurios dirba net ir savaitgaliais. Vyno turizmas yra viena iš penkių populiariausių salos pramogų. Vyno čia suvartojama dvigubai daugiau, nei pagaminama, todėl sodinami nauji vynuogynai ir atnaujinami senieji. Per metus pagaminama apie 2 mln. butelių, iš kurių trys ketvirtadaliai baltojo.

Jei turite laiko tik vienai degustacijai, rinkitės seniausią vyninę „El Grifo“, kur rasite muziejų, degustacinę salę, barą ir parduotuvę. Būtinai paragaukite visų ‘Malvasia Volcanicos’ variacijų:

• putojančio iš ankstyvojo rinkimo vynuogių, kol rūgštis dar aštri;
• jauno vyno;
• vėlyvojo rinkimo vynuogių vyno (derlius nuimtas vasarį);
• išlaikyto 7 mėn. su mielėmis ir maišyto su vynu, laikytu prancūziško ąžuolo statinėse;
• oranžinio vyno, 10 dienų maceruoto su žievelėmis;
• pusiau saldaus vyno;
• ir, žinoma, desertinio vyno, kaip ir senovėje, spausto iš pavytintų uogų, kuriose tik 30 proc. sulčių, o likutinio cukraus – 70 g/l. „El Grifo Malvasia Canari“ yra trijų ilgai brandintų derlių (1956, 1970 ir 1997-ųjų) mišinys, išpilstytas tik į 823 butelius ir laimėjęs 16 aukso medalių įvairiuose čempionatuose.