Palmės vynuogynų fone
Pigių skrydžių oro linijų bendrovėms pasiūlius tiesioginius skrydžius į Maroką, visi tūkstančio ir vienos nakties pasakų stebuklai tapo pasiekiami ranka. Vis daugiau tautiečių grįžta su istorijomis apie kelis kartus už „Akropolį“ didesnius turgus, įkyrius prekiautojus, rytietiškas mozaikas, pasivažinėjimus kupranugariais ir nakvynes dykumoje. Tačiau niekas nepasakoja apie Maroko vyną. Nenuostabu. Daugelis apie tai išgirdę klausia, kaip gali būti gaminamas vynas musulmoniškoje valstybėje, kur alkoholis yra ummul-khabaith (liet. blogio vaisius). Pasirodo, gali.
Visu pirma, Marokas yra viena iš modernesnių islamą išpažįstančių valstybių, ir įstatymas nedraudžia gaminti alkoholinių gėrimų. Draudžiama tik juos parduoti musulmomams. Paradoksalu, tačiau po pokalbių su vyninių valdytojais paaiškėjo, kad net 95 proc. Maroke pagaminamo vyno parduodama vietinėje rinkoje. Anot raustančių vietinių, 80 proc. to kiekio suvartoja ištroškę turistai. Ir jų troškulys auga kiekvienais metais, stabiliai ir tyliai.
Neoficiali didėjančio vyno vartojimo priežastis – sparčiai auganti Maroko vidurinioji klasė, norinti būti panaši į europiečius. Ortodoksinės visuomenės spaudimas vis dar yra gana didelis, tad paprastai marokiečiai vyną vartoja namuose, o ne restoranuose – kad nepamatytų tėvai, seneliai ar budrūs kaimynai. Sučiupti marokietį su buteliu rankoje, jei jis nedirba restorane, neįmanoma. Vyno mėgėjams parduotuvėse įrengti papildomi patogumai. Alkoholio skyrius būna atskirtas nuo kitų prekių ir paprastai įrengtas rūsyje. Ko tik nepadarysi dėl palankių sąlygų vyno brandinimui! Toks skyrius dažnai turi atskirą išėjimą. Nusipirkus vyno privaloma (!) išeiti kažkur prekybos centro pašonėje – taip diegiama su mintis, kad ką tik padarei kažką negero. Tokį jausmą dabartinė valdžia nori įskiepyti ir Lietuvos gyventojams.
Vyno ir kitų alkoholinių gėrimų Maroke galima įsigyti didžiųjų miestų – Agadiro, Rabato, Marakešo, Feso, Kasablankos – prekybos tinkluose. Šių miestų senamiesčiuose, vadinamuose medina, vyno įmanoma gauti tik kai kuriuose restoranuose ir daugelyje viešbučių. Mažesniuose turistiniuose miesteliuose už restorano ribų legaliai vyno nusipirkti nepavyks. Ne turistiniuose miesteliuose alkoholinių gėrimų visai nėra.
Maroką ir vyną sieja ne tik atvirėjanti visuomenė, bet ir ilga vyndarystės tradicija, kurios ištakos siekia XII a. prieš Kristų, kai čia apsigyveno finikiečiai. Po jų vyno vartojimo kultūrą tęsė romėnai. Tai liudija Maroke esančio piečiausio Romos imperijos miesto Volubilio griuvėsiai. Juose galima rasti motyvų apie vynuogių auginimą, vyno vartojimą bei Dioniso garbinimą.
Vynuogės saugomos nuo vėjo apklojant vynmedžius šiaudais
VII amžiuje įsivyravus arabų tautų įtakai, vyndarystės tradicija išnyko daugiau nei tūkstančiui metų ir grįžo tik XX amžiaus pradžioje, kai Marokas pateko į Prancūzijos protektoratą, t. y. buvo kolonizuotas išlaikant tam tikras teises. Protektoratas investavo ne tik į infrastruktūros ir miestų plėtrą. Po kelių dešimtmečių šalyje jau augo 55 000 ha vynuogynų, o Marokas tapo trečiuoju pagal dydį vyno eksportuotoju pasaulyje. Tamsus, taniniškas Maroko vynas buvo naudojamas prancūziškų vynų „pastiprinimui“.
1956 m. Marokui paskelbus nepriklausomybę, dalis prancūzų, kurių tarpe buvo didžioji dalis enologų, grįžo namo. Maroko valdžia, bijodama prarasti žemės ir žemės ūkio šakos kontrolę, pradėjo vynuogynų ir kitų ūkio subjektų, priklausančių užsienio kapitalui, nacionalizavimą. Taip iš šalies pasitraukė paskutiniai užsieniečiai vyndariai. Vyndarystė atsidūrė ant išnykimo ribos. Kritus eksportui į didžiausią Prancūzijos rinką, o vėliau Europos Sąjungai įvedus kvotas vynui iš trečiųjų šalių, ši industrija tapo nelikvidi. Didžioji dalis vynuogynų buvo apsodinta pelningesnėmis kultūromis, o enologijos žinių vakuumas stipriai stabdė vystymąsi. Iki 1990 metų šalyje liko tik 8 000 ha vynuogynų, skirtų vyno gamybai.
Situacija pasikeitė į valdžią atėjus karaliui Hasanui II. Siekdamas į šalį privilioti užsienio kapitalą, jis kūrė tam palankias sąlygas. Karalius viešai kreipėsi į Prancūzijos vyndarius su kvietimu atvykti į Maroką. Enologus viliojo laisvė nuo Prancūzijos apeliacijų sistemos suvaržymų, pigi darbo jėga bei lengvatinės paskolos vynuogynų nuomai. Palankus požiūris į vyndarystę galėjo būti siejamas su tuo, kad karalius studijavo Bordo universitete. Netrukus prasidėjo antroji vyndarių migracijos banga, ir į Maroko vyno rinką žengė keli Prancūzijos gamintojai. Šiandien Maroke yra 13 vyninių, valdančių 50 000 ha vynuogynų ir gaminančių 50 mln. butelių vyno per metus.
Niekas nepaneigs karaliaus Hasano II indėlio į šalies vyno kultūrą, tačiau tikru pionieriumi šioje srityje laikomas Brahimas Zniberis – talentingas verslininkas, įkūręs vyninę „Celiers de Meknes“. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki aštuntojo dešimtmečio tai buvo vienintelė šalyje veikianti vyninė. B. Zniberis išsaugojo Maroko vyndarystės ir vyno vartojimo tradicijas sudėtingu laikotarpiu, gaudamas iš to šiek tiek naudos. „Celiers de Meknes“ iki šiol yra didžiausia Maroko vyninė, pagaminanti 60 proc. šalies vyno. Vyninė pirmoji po nepriklausomybės paskelbimo pradėjo eksportuoti savo produkciją. Tačiau užsienyje marokietiškam vynui trūko savitumo, todėl B. Zniberio iniciatyva 2005 m. sekant Prancūzijos pavyzdžiu buvo sukurta pirmoji Maroko apeliacija Coteaux de l’Atlas AOC. Taip jau sutapo, kad didžioji dalis „Celier de Meknes“ vynuogynų pakliuvo į jos teritoriją. Šiuo metu vyksta diskusijos dėl Premier cru statuso suteikimo geriausiems apeliacijos vynuogynams. Greičiausiai keli vyninės vynuogynai taip pat pateks į sąrašą.
Kad ir kaip būtų, Brahimas Zniberis pastūmėjo į priekį visą Maroko vyndarystę. Šiuo metu čia yra 3 apeliacijos. Viena iš jų skirta tradiciniu metodu pagamintam putojančiam vynui Crémant de l’Atlas AOC. Ji įkurta 2012 m. taip pat „Celiers de Meknes“ iniciatyva.
75 proc. Maroke pagaminamo vyno yra raudonasis, turintis ko gero didžiausią potencialą šiame pragariškai karštame klimate. Populiariausios Pietų Prancūzijos veislės ‘Grenache‘, ‘Carignan‘, ‘Cinsault‘. Baltasis vynas dažnai stokoja gaivumo ir sudaro tik 5 proc. viso vyno. Jis gaminamas iš ‘Muscat‘, ‘Chardonnay‘ bei ‘Chenin Blanc‘ vynuogių veislių. Kai kurie išdrįsta auginti ‘Sauvignon Blanc‘, bet rezultatai būna nuviliantys. Ypač populiarus yra blyškus rožinis vynas, gaminamas iš ‘Grenache‘ ar ‘Cinsault‘, vadinamas Vin gris. Tradiciškai jis buvo salstelėjintis, bet dabar vis dažniau pasitaiko sausas. Šiuo metu kiekviena vyninė, nepaisant jos dydžio, gamina vyną iš ne mažiau kaip 10–15 vynuogių veislių. Vyndariai dar neatrado šalies identiteto, tačiau eksperimentuoja ir ieško. Iš pokalbių ir degustacijų aišku, kad ‘Syrah‘ ir ‘Cabernet Sauvignon‘ turi didelį potencialą.
Kalbant apie terroir, Marokas turi visas sąlygas kokybiško vyno gamybai. Geografiškai šalis išsidėsčiusi piečiau bet kurio piečiausio ir karščiausio Europos vyndarystės regiono. Iš vakarų pusės ribojasi su šaltu Atlanto vandenynu, o šalies viduryje driekiasi Atlaso kalnų grandinė, vietomis siekianti iki 4 000 m aukščio. Vandenyno ar kalnų artumas stipriai vėsina klimatą. Tą pačią dieną temperatūros skirtumas tarp Esauiros pliažo ir Marakešo medinos gali būti 10–15 °C.
Maroko vyno pramonė kuriama remiantis Prancūzijos pavyzdžiu. Išskirta 14 geografinių AOG regionų, kurie yra Vin de pays atitikmuo. Juos galima sugrupuoti į 4 zonas:
Šiaurės rytai – Viduržemio jūros pakrantė, vėsinama brizų. Vėsios naktys ir minerališkas dirvožemis tinka gaivesniam vynui. Žinomiausia regiono apeliacija Berkane AOG.
Šiaurės lygumos – Rabato ir Kasablankos miesto apylinkių regioninės apeliacijos, išsidėsčiusios iki 400 m aukštyje esančiose lygumose. Dėl vandenyno artumo klimatas čia švelnesnis nei žemyninėje zonoje. Čia yra Côtes de Rommani AOC apeliacija.
Džadida (El-Jadida) – piečiausių apeliacijų vieta, esanti į pietus nuo Kasablankos, besidriekianti išilgai vandenyno pakrantės. Tradiciškai garsėjanti Vin gris vynu.
Meknesas – Maroko vyndarystės centras, įsikūręs Atlaso kalnų prieškalnėse. Čia yra populiariausios Maroko regioninės apeliacijos Guerrouane ir Beni M’ AOG bei dvi iš trijų egzistuojančių AOC – Les Coteaux de l’Atlas ir Crémant de l’Atlas.
Trys Maroko AOC apeliacijos apima ilgus leidžiamų vynuogių veislių sąrašus, visus įmanomus vyndarystės būdus bei vyno spalvas. Jos reguliuoja tam tikrus kokybės standartus, tokius kaip derlingumas ar minimalus alkoholio kiekis. Tačiau net vyndariai pripažįsta, kad kol kas apeliacijos pavadinimas vartotojui labai mažai tepasako apie vyno stilių. Cote de Romani apeliacijoje leista 16 vynuogių veislių. Gali būti gaminamas raudonasis, baltasis, rožinis bei Vin gris vynas, nuo sauso iki saldaus. Tai duoda šimtus galimų derinių vos kelioms čia esančioms vyninėms.
Didžioji dalis dabartinių vynuogynų yra Coteaux de l’Atlas apeliacijoje. Ji išsidėsčiusi Mekneso apylinkėse, 700 m aukštyje Atlaso kalnų prieškalnėse esančiose lygumose. Dirvožemyje čia gausu kalcio ir kalkių. Klimatas kontinentinis ir labai sausas, tad drėkinimas yra būtinas. Vynas paprastai būna svarus, prinokęs ir turintis mažai rūgšties. Tai raudonojo vyno kraštas, tad ‘Cabernet Sauvignon‘ ir ‘Syrah‘ čia auga kuo puikiausiai.
Didelį potencialą turi Côtes de Rommani apeliacija esanti tarp Rabato ir Feso miestų. Vidutinė temperatūra čia 5 °C, žemesnė nei Mekneso apylinkėse. Vandenyno įtaka gana didelė dėl palyginti nedidelio, apie 50 km, atstumo. Regiono pietuose papildoma gaiva ateina iš Vidurio Atlaso kalnų grandinės. Čia taip pat dominuoja raudonųjų vynuogių veislės ‘Syrah‘, ‘Cabernet Sauvignon‘, ‘Tempranillo‘, ‘Merlot‘, ‘Malbec‘, tačiau galima aptikti daugiau geros kokybės ‘Chardonnay‘ ir ‘Viognier‘ vynuogių vyno.
Christophe'as Gribelinas ir raudonas „Domaine de la Zouina“ vynuogių dirvožemis
Prancūzijos įtaka Maroko vyno pramonei neapsiriboja tik apeliacijų sistema. Didelė dalis Maroko vyninių priklauso Prancūzijos vyndariams imigrantams. Garsiausias jų atstovas Gerard‘as Depardieu, valdantis „Les Deux Domaines“ vyninę Mekneso miesto apylinkėse. Čia pat įsikūrusi vyninė „Castel“ garsi tiek savo gimtinėje Prancūzijoje, tiek visame pasaulyje, ne dėl savo aktorinių sugebėjimų, o dėl dydžio. Tarp prancūzų tautinės mažumos yra ir tikrų klasikinio vyno gamybos profesionalų, kaip Charles‘is Melia, kilęs iš pietų Ronos, valdantis „Val d‘Argan“ vyninę prie Esauiros, bei Christophe‘as Gribelinas, kurio šeima kilusi iš Gravo regiono ir valdo „Domaine de la Zouina“ vyninę Mekneso apylinkėse.
Raudonas išdžiūvęs molis „Domaine de La Zouina“ vynuogynuose primena raudonąjį dirvožemį (terra Rossa) Australijos Kunavaros regione. Podirvis čia irgi panašus – kalkakmenis. Galbūt todėl „Cabernet Sauvignon“ ir „Syrah“ vynai iš „Epicuria“ linijos pasirodė geriausi šios vyninės kūriniai: gerai nušlifuoti, labiau koncentruoto skonio ir kvapo, kompleksiškesni. Vynai brandinami iki 10 mėn. cemento talpose ir 18 prancūziško ąžuolo statinėse, tačiau ąžuolas gerai integruotas. Vyninė įsikūrusi 20 min. kelio nuo turistų aktyviai lankomo senovinio Volubilio miesto griuvėsių. Klimatą čia vėsina artimi Vidurio Atlaso kalnai ir 800 m aukštis, tačiau liepos mėnesį šiuos kraštus užklumpa chergui – sausas, itin karštas 40–48 °C laipsnių rytinis vėjas, pučiantis iš Sacharos dykumos. Visa kita primena Prancūziją. Vynmedžiai auginami dvigubo giujo sistema, alyvmedžiai auga eilių galuose ir net pastatyta vila yra Provanso stiliaus.
„Val d‘Argan“ vyninė oficialiai nepatenka nei į AOC, nei į AOG sistemą, nes yra pernelyg nutolusi į pietus, prie pat medžiais laipiojančių ožkų ir banglentininkų pamėgto Esauiros uosto. Savininkas Charles‘is Melia kilęs iš Šatonef diu Papės, kur jo šeima valdo vyninę „Domaine Font du Loup“. 1990 m. jis nutarė ieškoti laimės už Prancūzijos ribų. Apkeliavęs daugelį Naujojo Pasaulio šalių, apsistojo Maroke. Karštas, saulėtas Esauiros klimatas šiek tiek švelninamas vandenyno artumo Charles‘ui priminė Napos slėnį Kalifornijoje. Nuo vyninės iki paplūdimio mažiau nei 30 km, tačiau vidurdienio temperatūra liepos mėnesį gali siekti net 50 °C. Tokiais atvejais tenka imtis papildomų priemonių gelbėti vynuogėms nuo kaitros, pavyzdžiui, apklojant šiaudais. Tiesa, 2017 m. net tokia apsauga nepadėjo – po karščio bangų buvo prarasta net 60 proc. derliaus.
Vyninės asortimente yra 4 vyno linijos – nuo kokybiško Perlo vyno, parduodamo prekybos centruose, iki pietinės Ronos stiliaus „Orian“ iš tradicinio GSM mišinio, kvepiančio mėlynėmis, saldžiais prieskoniais ir kepta mėsa. Visi vynai fermentuojami tik veikiant laukinėms mielėms cemento talpose.
Galijotas - vienkupris „Val d‘Argan“ vyninės pagalbininkas
„Val d‘Argan“ vynuogynai prižiūrimi ekologiškai. Europoje tokiuose vynuogynuose vietoj traktoriaus įprasta matyti arklį, o štai Maroko vynuogynuose naudojami vienkupriai kupranugariai, vadinami dromedarais. Dromedarai kur kas atsparesni kaitrai už arklius. Tokį turi ir „Val d’Argan“ vyninė. Galijotas vynuogynuose dirba jau 7 metus ir per tą laiką tapo tikru šeimos nariu.
Be paminėtų vyninių ir vyndarių, Maroke dar daug enologų mėgėjų. Nesusimąstant galima teigti, kad ši šalis gali gaminti aukštos kokybės vyną. Tačiau norint keliais žodžiais apibūdinti, koks jis, reikia gerai palaužyti galvą. Vienų vyninių – kaip „Crozes Hermitage“, kitų – kaip „Chateneuf du Pape“, trečių – kaip Langedoko- Rusijono ar net Priorato vyndarių. Ir tik Maroko stiliaus vyno per dvi savaites nepavyko surasti, bet galbūt tai pavyks Jums. Tik nepamirškite į kelionę paimti navigacinio įrenginio, nes dėl politkorektiškumo, nuorodų su vyninių pavadinimais čia beveik nėra.