Trys raudonųjų Apulijos vynuogių veislės: ‘Primitivo’, ‘Negroamaro’ ir ‘Nero di Troia’

Apulija – vienas iš neturtingųjų Pietų Italijos regionų – staiga tapo įdomi pasaulio vyno mėgėjų bendruomenei. Prieš dvidešimt metų panašaus dėmesio susilaukusi Kampanija, prieš dešimtmetį – Sicilija šiandien jau niekam nekelia abejonių galinčios daryti aukščiausios prabos vyną. Apulija savo sėkmės atributus dar tik matuojasi, tačiau akivaizdu, kad tai bus vietinės raudonųjų vynuogių veislės.

‘Zinfandel‘ gėrėjai jau atranda ‘Primitivo‘, o ‘Negroamaro‘ Italijos vyno žinovai vertina nuo seno. Yra dar trečioji, pasaulyje mažiau žinoma veislė – ʻNero di Troiaʼ, kurios skonis labiausiai patinka patiems Apulijos gyventojams, tačiau vyno kokybė verta ir platesnio pripažinimo. Aptarkime kiekvieną iš trijų minėtų vynuogių veislių ir virtualiai paskanaukime pačių geriausių regiono vynų.

‘Primitivo‘

Šio vyno kelias į sėkmę prasidėjo 1998-aisiais, kai Carol Meredith iš Daviso universiteto Kalifornijoje atliko DNR analizę ir įrodė, kad ʻPrimitivoʼ iš Apulijos ir ʻZinfandelʼ iš Kalifornijos turi identišką genotipą, sutampantį ir su ʻCrljenak Kaštelanskiʼ,  augančia Dalmatijoje (Kroatija). ʻCrljenakʼ į Italiją kadaise pateko su karo belaisviais ir XVIII a. pabaigoje Džoja del Kolės (Gioia del Colle) vynuogynuose anonimiškai augo kartu su kitomis vietinėmis veislėmis. Vynuogių auginimu besidomintis kunigas Don Filippo Indellicali atsirinko vieną geriausiai raudonoje rajono dirvoje derantį sodinuką – tai buvo  ‘Primitivo‘ pirmtakas. Greitai atsirado specializuoti vynuogynai, kuriuose buvo auginamos tik ʻPrimitivoʻ vynuogės. Iš Džoja del Kolės aukštumų į arčiau jūros esančią  Manduriją šios vynuogės atkeliavo 1881-aisiais kaip grafaitės Sabini di Altamuros kraitis.

350–450 metrų virš jūros lygio esančiame Džoja del Kolės rajone dėl didesnio aukščio ir  žemesnės temperatūros vynuogės išlaiko nemažai gaivumo ir nepernoksta. Geležingas molis, gulintis ant kalkakmenio plokštikalnio, tiekia vynmedžiams drėgmę vasarą, kai tikimybė sulaukti  kritulių yra labai maža.

Piečiau esančiame Salento pusiasalyje (Mandurija yra pačiame pusiasalio centre), žinomame kaip „Italijos aulinuko kulnas“, vynuogynai auga netoli jūros. Čia karščiau, dėl  jūros vynas gali įgauti vos pastebimo sūrumo. Šioje vietoje galima aptikti įspūdingą natūralų alkoholio kiekį turinčių vynų, gerokai viršijančių  14% įstatymo „Primitivo di Manduria DOP“ reglamentuotą minimumą. Seni, 50–90 metų amžiaus, vynmedžiai, suformuoti kaip maži medeliai (alberelli), auga ant pusmetrio nesiekiančio raudono molingo sluoksnio. Apačioje – kalkinga nuosėdinė uoliena, vadinama tufu.  Dirvožemio struktūra primena Coonawara regiono Australijoje dirvą. „Feudi di San Marzano Sessantanni“  - vynas pavadintas nedidelio 13 ha šešiasdešimties metų senumo vynuogyno garbei daromas pačiame Manduria centre. Kaip ir daugelis įdomiausių Apulijos ʻPrimitivoʼ veislės vyno projektų „Sessantanni“ pradėtas gaminti pirmaisiais XXI a. metais – nuo 2001 –ųjų. “Feudi di San Marzano” vyndarys Mauro di Maggio teigia, kad šis vynas išsiskiria iš kitų geriausių regiono vynų tuo, kad jo dalis  bręsta amerikietiško ąžuolo statinaitėse (beje vyninė savo  „Negroamaro F” brandinti   vežasi Kaukaze auginto ąžuolo). Todėl „Primitivo“ būdingą juodų uogų, gervuogių, vynuogių, mėtos aromatą papildo saldūs vanilės, kokoso sviesto aromatai. Labai energingą, saldžią ataką burnoje paremia ąžuolo taninai.  

‘Negroamaro’

Tikra vietinė veislė, Apulijoje atsiradusi prieš du su puse tūkstantmečio. Jos pavadinime užkoduotas vynuogės luobelės ir sulčių juodumas dviem kalbomis: Nigra (lotyniškai) ir Mavros (graikiškai). Dėl to seniau ‘Negroamaro‘ buvo masiškai naudojama pagerinti Šiaurės Italijos vyno spalvai ir padidinti svarumui. Šiandien iš jos daromas rožinis vynas (pirmasis Italijos rožinis vynas “Leone de Castris Five Roses” pradėtas gaminti 1943 m. iš ‘Negroamaro‘ ir 10 proc. ‘Malvasia Nera‘ vynuogių) ir modernus, prieskoniškas, taniniškas, raudonasis (dažnai maišant su kitomis veislėmis). Neretai vynuogės prinoksta tiek, kad pagaminamas „Amarone della Valpolicella“ arba „Valtellina Sforzato“ analogas. Geriausios ‘Negroamaro‘ vynuogės išauga molingose, daug kalkakmenio turinčiose Salento pusiasalio lygumose. 

‘Nero di Troia‘

Gana įtikinamai skamba šių vynuogių atsiradimo Italijoje istorija: bebaimis graikų karžygys Diomedas, Odisėjo bendražygis Trojos apsiausties metu, bėgdamas nuo savo klastingos žmonos Aigalėjos pasiėmė kelias vynmedžio šakeles, kurias pasodino Ofanto upės pakrantėje, dabartinės Apulijos teritorijoje. Vynuogės nuo seno garsėjo savo ypatingu taniniškumu ir žalių prieskonių aromato natomis. Didžiausias šiandieninis pasiekimas – taninai nebe tokie sutraukiantys. Tačiau skonis tebėra kiek neįprastas.

Apulija pasaulio dėmesį bando užkariauti savais ginklais. Čia neverta ieškoti prancūziško vyno balanso, tenka susitaikyti su baltajam vynui būdingu rūgšties gaivumu ( kai kas iš vyndarių nevykdo malolaktinio virsmo), derančiu su 18 proc. ir didesniu kiekiu alkoholio – ypatingo uogų sirpumo požymiu, ir neretai burnoje jaučiamu  saldumu. Šie vynai įdomiausi patiems italams ir tiems, kurie nori atrasti kažką naujo. Tačiau kokybė – universaliausias gero vyno bruožas – jau yra: švarūs, sudėtingi aromatai, didelė skonio koncentracija, suvaldyti taninai ir stiliaus pojūtis. Panašu, kad regiono laukia puiki ateitis.