DO Toro – nedidelė apeliacija aplink Toro miestą (Kastilijos ir Leono srities Samoros provincijoje), kurioje yra 15 tūkst. ha vynuogynų. Dėl negausių kritulių ši apeliacija yra viena sausiausių Ispanijoje. Šios apeliacijos vynui būdingas stiprumas ir svarumas. Šiuo atžvilgiu varžytis su juo gali tik Priorato, kai kurie Chumilijos (Jumillia) ir Jeklos (Yecla) ir vynai. Daugiausia vyno gaminama iš ‘Tinta de Toro’ (‘Tempranillo’); dar auginami seni ‘Garnacha’ vynuogynai, baltosios ‘Malvasia’ ir ‘Verdejo’.
Daugiausia vynuogynų yra 600–700 m aukštyje. Nors kritulių ir mažai, vynuogynai nėra drėkinami. Dėl sausumo ir smėlio dirvos daugelis vynmedžių nėra skiepyti.
Tai viena perspektyviausių naujųjų apeliacijų, joje vynai gali pasiekti net iki 17 proc. alkoholio. Vynai kilmingi, stiprūs, tamsūs, sunokę kaip jų kataloniškieji (Priorato) atitikmenys. Kvepia juodomis vyšniomis, serbentais, karčiuoju šokoladu, vanile, kava, turi gyvuliškų ir prieskoniškų natų. Brandinami 15 ir daugiau mėnesių amerikietiško ir prancūziško ąžuolo statinėse. Puikiai dera su sodraus skonio mėsa.
Šia apeliacija reikia jau dabar susidomėti, nelaukiant, kol vynai taps brangūs kaip Priorato, Riochos ar Riberos del Duero.
Manuelis Fariña – žmogus, daugiausiai prisidėjęs, kad Toro pasidarytų žinomas regionas. Jo vyninė „Bodegas Fariña“ gamina itin vaisišką, puikiai subalansuotą vyną „Colegiata“. Pavadinimas kilęs iš XII a. bažnyčios. Vynui „Gran Colegiata“ skinamos vynuogės nuo 50–140 metų senumo vynmedžių. Vynas pasižymi juodų vyšnių, serbentų, karčiojo šokolado, vanilės, kavos kvapais, prieskoniais. Prancūziško ąžuolo statinėse vynas brandintas 15 mėn. Vyną gerai dekantuoti, puikus prie mėsos.
Toro regionu susidomėjo geriausi Ispanijos gamintojai Alejandro Fernandezas („La Pesquera“), Mariano Garcia („Vega Sicilia“).
Kalbant apie Toro, sunku nepaminėti senosios Romos laikų. Šioje Kastilijos dalyje vynas pradėtas daryti dar iki romėnų. Jau viduramžiais Toro vynas turėjo jau išsikovojęs stiprią poziciją – Leono karalius Alfonsas IX suteikė jam specialias privilegijas ir jie buvo gabenami į karaliaus rūmus Valjadolide ir į kitus miestus. Šie vynai buvo ypač vertinami dėl stiprumo. Bręsdami saulėje lengvai pasiekdavo 16–18 proc. alkoholio, tai leido jiems gerai išsilaikyti. Viena iš priežasčių buvo vėlyvas uogų skynimas, kuris prasidėdavo viduryje spalio. Todėl nestebina ir faktas, kad 1492 metais Kristoforo Kolumbo ekspedicijoje į Ameriką net pusę greičiausios karavelės „Pinta“ krovinio sudarė Toro vynas.
Per filokseros katastrofą vynas iš Toro vėl grįžo tarptautinę areną, XIX amžiaus pabaigoje buvo vežamas į Bordo pagelbėti išlaikyti gamybą. Nežiūrint laiko tėkmės, Toro vynai visad buvo sunkūs, pilni taninų ir labai stiprūs.
Septinto dešimtmečio pabaigoje jaunasis Manuelis Fariña grįžo namo po studijų Bordo. Tėvas savoje vyninėje jam leido eksperimentuoti. Pirmiausia jis pabandė paankstinti vynuogių skynimą beveik trimis savaitėmis, tai yra skinti 3 ar 4 rugsėjo savaitę. Dėl to alkoholio stiprumas sumažėjo nuo 17 iki 13–13,5 proc. Ispanijoje tai buvo priimta gan šaltai. Praėjo net pora dešimtmečių, kol Fariña įtikino kraštiečius daryti lengvesnius torus. Manuelio Fariños pastangos 1987 metais buvo vainikuotos apeliacijos DO Toro įkūrimu. Tada tebuvo tik 6 vyninės, dabar jų jau per 50.
Tarp geriausiųjų reikia paminėti „Bodega Numanthia“, „Elias Mora“, „Bodegas Farina“, „Bodegas Frontaura“, „Bodegas Vetus“, „Domino del Bendito“, „Teso la Monja“.