Visas Riochos regionas dalijamas į tris dalis. Kairiajame Ebro krante į vakarus nuo Logronjo (Logroño) esantys vynuogynai priklauso Aukštutinei Riochai (Rioja Alta). Dešiniajame Ebro upės krante – Alavos Riocha (Rioja Alavesa), Baskų krašto Alavos administracinės provincijos dalis. Šiuose rajonuose vynuogynai auga aukščiau, čia daug sausiau ir šalčiau, dirvos geriau tinka ‘Tempranillo’ bei ‘Graciano’ veislėms.
Žemutinė Riocha (Rioja Baja) užima teritoriją tarp regiono sostinės Logronjo ir rytuose esančio Alfaro miestelio. Dalis vynuogynų yra net Navaros administracinėje provincijoje. Šioje dalyje vyrauja viduržemiškas klimatas, vynuogynai yra žemiau, čia daug šilčiau, dirvos geriau tinka ‘Garnacha’ ir ‘Cariñena’ veislėms.
Riocha: klasika ir modernumas
Naujojo ir senojo Riochos vynų stiliaus supriešinimas, vyravęs paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje, dabar jau nebeaktualus. Ginčas, kaip toliau vystysis Riochos vynas, galima sakyti, jau baigėsi. Tradicionalistų bastionas prie Ebro upės šiuo metu jau ne toks tvirtas. Senosios bodegas ir naujosios modernios vyninės jau rado bendrą kalbą ir pradėjo gyventi taikiai.
Lankantis Riochoje, teko išgirsti, kad prieš metus Madride vykusiame seminare, kuriame dalyvavo žinomi Ispanijos ir pasaulio vyno kritikai, iškelta idėja, kad didieji, Rioja DOCa kilmės nuorodą turintys vynai gali būti gaminami tiek tradicinio, tiek ir modernaus stiliaus. Būtina akcentuoti kokybę, o ne stilių.
Senieji Riochos gamintojai siekė daryti vynus sekdami Bordo gamintojų pavyzdžiu. Dar XVIII amžiaus pabaigoje iš jų buvo perimtas brandinimas statinėse. Tačiau Riochos vyndariams pavyko išvengti imitacijos, kadangi jie naudojo vietines veisles ir brandino vynus amerikietiško ąžuolo statinėse.
Taip atsirado unikalus stilius, kurio kokybė matuojama pagal tai, kiek laiko vynas praleidžia ąžuolo statinėje. Seniau vyninės pagamintą vyną laikydavo rūsiuose po 15–20 metų. Dabar oficialiai ilgiausiais laikas yra 5 metai (Gran Reserva), tačiau riochos iki šiol yra vieni iš ilgiausiai brandinamų vynų pasaulyje.
Tradicinis riochos stilius – tai šilta spalvų gama su terakotos ir plytų spalvos atspalviais. Juntami žemės, odos, prieskonių, rudens lapijos niuansai, aromato puokštę papildo švelnūs raudonų vaisių ir uogų kvapai. Skonis gana subtilus, komponentai darniai susilieja į vieną visumą. Taninai jau suminkštėję, tad vynas švelnios tekstūros. Klasikiniai Riochos vynai buteliuose gali gyventi kelias dešimtis metų.
Logronjo ar kitų miestelių restoranuose ir baruose dar pilna senojo stiliaus vynų, galime rasti net 15 metų Gran Reserva už mažiau nei 20 eurų. Tačiau paragavę šio vyno, aiškiai suprasime, kodėl riochai reikėjo atsinaujinimo. Atmetus nedideles išimtis, šiems vynams trūksta vaisiškumo ir struktūros.
Rinkoje dabar daug naujoviškų, koncentruotų vynų, trumpiau brandinamų naujose, dažniausiai prancūziško ąžuolo statinėse. Galima džiaugtis, kad yra nemažai puikiai pagaminto, modernaus, daug žadančio vyno, visų pirma išreiškiančio šio krašto terroir. Daugelio vyndarių sėkmės paslaptis ir slypi Riochos dirvos įvairovėje. Kalbama, kad jau greitai atskiri Riochos rajonai turės savo kilmės nuorodas ir jos bus nurodomos etiketėse (analogiška cru klasifikacijai).
Trumpiau brandinant vyną statinėse, išlaikoma daugiau vaisiškumo. Tarp geriausiųjų jau šmėkščioja ir ne vien pasakiškos kainos vynai, galime rasti geros kokybės vyno ir už keliolika eurų.
Vyninių mozaika. Nauji ir seni Riochos veidai
Nuo 1986 metų Ispanija yra Europos Sąjungos narė ir nuo to laiko sėkmingai keitė savo ūkį. Daugėjo pramoninkų, augo vartojimas, taip pat ir noras pasirodyti. Kam Riocha asocijuojasi su provincialiu, tradiciniu ir jaukiu Haru, turėtų bent savaitę praleisti regiono sostinėje Logronje (geriausia rugsėjo 19–26 dienomis, kai mieste šurmuliuoja Šv. Mato šventė), kuriame tradicinį senamiestį supa platūs bulvarai su didžiulėmis požeminėmis aikštelėmis ir ištaigingomis parduotuvėmis, kurių nesigėdytų Vilnius ar mūsų kaimynų sostinės.
Visa tai juntama ir išvažiavus iš miesto. Atšiauriame žemės ūkio kraštovaizdyje tai šen tai ten šmėkščioja itin modernūs naujų vyninių pastatai, projektuoti vietinių ar užsienio architektų. Projektai verti milijonų eurų, aprūpinti pačia naujausia įranga, dažnai stebinantys perdėm įmantriomis formomis. Naujųjų vyninių pastatai kažkuo panašūs į naujuosius Riochos vynus – visada efektingi, stebinantys. Dažnai brangūs.
„Darien“: mūro šauksmas (Aukštutinė Riocha)
Bene žaviausias Riochos reiškinys – tai naujųjų gamintojų banga. Tarp daugelio šiuolaikiškos architektūros vyninių „Darien“ pastatai, projektuoti Jesuso Marino Pascualos, galima sakyti, yra vieni iš geriausiai pavykusių. Iš atskirų baltų betono blokų sudėliota „uola“ primena čionykščio dirvožemio struktūrą. Net jei šis statinys jums nekels jokių asociacijų, vis tiek akį džiugins erdvus, daugeliui šiuolaikiškų vyninių būdingas interjeras: vyno baras, restoranas, didžiulė keraminių vyno indų ir modernaus meno kolekcija. Tiek apie išorę.
„Darien“ vyninė gamina keleto pavadinimų vynus, ir visi – nuo šviesaus rožinio iki paties flagmano „Delius“ – yra modernaus stiliaus. Tiksliau, pagaminti šiuolaikiniais gamybos metodais, todėl su aiškiai išreikštomis rytinio Aukštutinės Riochos terroir natomis. Kiti vynai: klasikinis Joven (‘Tempranillo’, dabar parduodamas 2007 m.), Crianza (2005) ir Reserva. Visiems būdingas puikus vaisiškumas. Nė viename nerasite pigaus saldumo, greičiau pajusite mėsiškus niuansus. Vyno stilius teikia vilčių, kad brandinimo potencialas bus didelis.
„Roda“: atrankos jėga
Mario Rottlandas ir Carmen Daurella atvyko į Harą baigiantis devintajam XX a. dešimtmečiui. Pradėję kurti savo vyninę, jie greitai suprato, kad aukštą vyno kokybę galima užtikrinti tik turint labai įvairių vynuogynų. Naujieji savininkai pasisamdė vietinius specialistus ir pradėjo supirkinėti sklypus arba sudarinėti ilgalaikes sutartis su kitais augintojais. Šį savo projektą pavadino pagal pavardžių pirmus skiemenis – RODA.
Dabar vyninė kontroliuoja apie 150 ha vynuogynų, iš kurių apie pusė yra jų nuosavybė. 28 sklypai išsibarstę įvairiose vietose ir įvairiame aukštyje virš jūros lygio – nuo 380 iki 650 m. Visuose vynuogynuose auga tik Riochai būdingos veislės: ‘Tempranillo’, ‘Garnacha’, ‘Graciano’ ir daugiausia seni vynmedžiai, turintys gerai išsivysčiusias šaknis. Dirva įvairi: nuo smėlio, molio su kalkėmis iki molio ir žvyro terasų. Iš tokios įvairovės gaunami skirtingi, bet tarpusavyje derantys elementai, iš kurių galima komponuoti vynus.
Atranka prasideda jau vynuogyne, kasmet atrenkama 17 geriausių sklypų, kurių vynuogės bus naudojamos galutiniame mišinyje. Likusios uogos parduodamos. Kiekvieno vynuogyno uogos fermentuojamos atskirai. Visa tai trunka 18–20 dienų.
Po to vynas išpilstomas į 225 l talpos prancūziško ąžuolo statines (pusė naujų ir pusė antramečių), laikomas salėje, laužančioje stereotipinį supratimą apie vyno rūsį. Pirmiausia tai nėra rūsys, greičiau didelė salė, kurioje temperatūra reguliuojama grindų šildymo įrenginiais, o drėgmė – palubėje esančiais purkštuvais. Viską valdo kompiuterinė sistema. Procesas baigiasi gruodžio mėnesį. Tuomet grindų šildymas atjungiamas, o per langus į salę įleidžiamas šaltas oras. Viduje temperatūra nukrenta iki 6 oC, o statinėse esantis vynas stabilizuojamas. Visą laiką 17 sklypų vyno žaliava laikoma atskirose statinėse ir nemaišoma. Vynas brandinamas 12–16 mėnesių uoloje esančiame rūsyje.
Po pusantrų metų atliekama selekcija. Kiekvienos statinės vynas kruopščiai degustuodamas, taip atrenkama žaliava vynui „Roda“ (dar neseniai „Roda II“) – šviežiam, greitai gerti skirtam vynui, ir vynui „Roda I“ – kompleksiškesniam, reikalaujančiam ilgesnio brandinimo buteliuose. Abu vynai yra Reserva stiliaus. Kiekvienais metais atrenkant žaliavos sklypus, savotiškai įgyvendinama Bordo pirmojo ir antrojo vyno sistema.
„Marques de Riscal“ (Alavos Riocha)
Bendrovė „Marques de Riscal“ nuo seno buvo Riochos vyndarių lyderė ir garsėjo naujovėmis. Ši įmonė pirmoji Riochoje pradėjo gaminti vyną pagal Bordo vyndarių metodus.
Dabar sunku ir įsivaizduoti, kad kiek daugiau nei prieš šimtą metų Riochoje buvo gaminamas neišraiškingas, blankus vynus. Staigus vietinių vynų kokybės šuolis susijęs su markizo de Riscalio vardu. Šis žmogus metė iššūkį visam vyno pasauliui ir parodė tikrąjį Riochos potencialą.
Istorija prasidėjo 1858 metais. Tuomet Alavos provincijos vyriausybė nusprendė pagerinti Riochos vynus ir pasitelkė pagalbon Don Camilą Hurtadą de Amezagą, markizą de Riscalį. Šis diplomatas, žurnalistas, vynuogynų savininkas, nuo 1836-ųjų gyvenantis Bordo, pasamdė prancūzą „Château Lanessan“ vyndarį Jeaną Pineau, kad mokytų ispanų vyndarius metodų, kuriais daromas Medoko vynas. Bendros prancūzų enologo ir Riochos vyndarių pastangos nenuėjo veltui – vynai tapo svarūs, labiau koncentruoti. Tačiau naujasis prancūziško stiliaus Riochos vynas pasirodė per brangus vietiniams ir Riochos vyndariai suskubo grįžti prie senos technologijos. Nuo Jeano Pineau nenusisuko tik markizas de Riscalis. Jis tikėjo prancūzo sėkme ir paėmė jį pas save.
1860 metais ispanų architektas, išstudijavęs garsiausius Medoko dvarus, suprojektavo markizui de Riscaliui vyninę. Joje pagal prancūzų viduramžių tradiciją buvo įrengti didžiuliai skliautuoti rūsiai su požeminėmis galerijomis ir perėjimais bei sumontuota pati moderniausia to meto įranga. Praėjo penkeri metai, kol vyninė „Marques de Riscal“ sulaukė pirmosios sėkmės: jos vynai pripažinti Bordo. Tai buvo įrodymas, kad Riochoje galima daryti sodrius, koncentruotus, puikaus aromato vynus.
Šiuo metu bendrovė „Marques de Riscal“ tęsia labai gerų vynų gamybos tradiciją ir įgyvendina naujas idėjas. Vienas iš projektų – vyninė „DO Rueda“, kurioje pradėti gaminti jauni, gaivūs ir vaisiški baltieji vynai iš ‘Verdejo’ ir ‘Sauvignon Blanc’ vynuogių. Pagrindinėje vyninėje visai neseniai pasirodė naujas raudonasis vynas „Riscal 1860“, pažymintis bendrovės įsikūrimo pradžios datą.
Dar vienas įdomus „Marques de Riscal“ projektas – jau architektūrinis. Greta senosios XIX amžiuje statytos vyninės žinomas architektas Frankas Gehry (Bilbao Gugenheimo muziejaus pastato autorius) suprojektavo spalvotų titano bangų kompoziciją, kuri iškyla virš viduramžiškų pagrindinės vyninės pastatų, ją apgaubdama iš viršaus, o greta vyninės dar išdygsta viešbutis ir SPA. Šie pastatai sudaro visumą, kurią „Marques de Riscal“ vyninės savininkai vadina „Vyno miestu“.
El Coto de Rioja
Vyninė „El Coto de Rioja“, esanti Ojone (Oyon), Alavos Riochos rajone, yra viena iš didesnių šio regiono vyninių ir užima 110 000 m2 ploto. Net 50 000 m2 užima įvairūs pastatai bei rūsiai. Vyninė įkurta 1970 metais, o pirmasis vynas rinkoje pasirodė 1975 metais. Dabar vyninė per metus perdirba apie 23 tūkst. tonų vynuogių, surinktų ir iš savų vynuogynų, ir iš vynuogių augintojų.
Vėliau ši įmonė išsiplėtė ir į Žemutinės Riochos rajoną, kur buvo įkurta vyninė „Baron de Ley“. Joje nuo pat pradžių daug dirbama su vyno žaliava ir vyno gamybos technologija naudojant įvairias brandinimo sąlygas. „Baron de Ley“ vyninė per gana trumpą laiką pelnė garbingą pripažinimą: Tarptautiniame vyno ir alkoholinių gėrimų konkurse Londone (International Wine & Spirit Competition) jau du kartus buvo išrinkta geriausia Ispanijos vyno gamintoja.
Šiuo metu prie dviejų gigantiškų vyninių dar prisidėjo vyninė „Finca Museum“ Cigales DO, kurios vynai „Museum Real“ ir „Museum Crianza“ pasižymi puikia išraiška bei novatoriškumu ir gerai papildo „El Coto de Rioja“ asortimentą.
Vyninėje gaminami šešių pavadinimų vynai, keturi iš jų raudonieji. Paprasčiausias iš raudonųjų yra Crianza, jis metus brandinamas amerikietiško ąžuolo statinėse. Vyno brandinimui vyninė turi 78 tūkst. ąžuolo statinių, 80 proc. iš jų yra amerikietiško ąžuolo.
Vynai Crianza, Reserva ir Gran reserva gaminami iš ‘Tempranillo’ žaliavos ir pagal senąsias Riochos tradicijas brandinami amerikietiško ąžuolo statinėse. Šie vynai, ypač Gran reserva, puikiai atstovauja senajam Riochos vynų stiliui ir dar turi nemažą pasisekimą tarp mūsų šalies pirkėjų. Pasaulio vyno mėgėjams nuo seno bene geriausiai pažįstamas šios vyninės vynas „El Coto crianza“, kuris jau daugiau nei dešimtmetį deramai atstovauja Riochai, išlaikydamas visus būdingiausius bruožus.
Naujasis vyninės flagmanas „Coto Real“ gaminamas iš mišinio: 70 proc. ‘Tempranillo’, 20 proc. ‘Garnacha’ ir 10 proc. ‘Graciano’. Vynas brandinamas naujose prancūziško ąžuolo statinėse. Tai moderniosios riochos atstovas, jo aromato puokštėje susilieja vaisiški raudonų uogų tonai su prieskonių ir tabako niuansais, gomurį glosto malonūs taninai.
Šios grupės vynai ne kartą pasižymėjo ir Lietuvos vyno čempionatuose pelnydami aukso medalius ir „Grand Prix“.
„Baron de Ley“ (Žemutinė Riocha)
Vyninė „Baron de Ley“ įkurta 1985 metais. Grupė vyno profesionalų turėjo tikslą Rioja DOCa apeliacijoje sukurti unikalų darinį, analogišką Bordo regiono châteaux. Jie įsigijo ūkį „Imas“, turintį 90 ha vynuogynų kairiajame Ebro upės krante, Mendavijos apylinkėse. Ūkiui priklausė ir XVI amžiaus benediktinų vienuolynas. Dabar šiame vienuolyne įsikūrusi vyninės „Baron de Ley“ rezidencija. Greta yra ir visas vyninės pastatų kompleksas, statytas 9-ajame dešimtmetyje naudojant taurias medžiagas (Oregono pušies medieną ir rankų darbo plytas). Jie buvo skirti tik puikios kokybės Reserva ir Gran Reserva kategorijų vynui, pagamintam pagal pačias naujausias technologijas. Visas vyninės „Baron de Ley“ architektūrinis ansamblis sudaro harmoningą visumą su senojo vienuolyno pastatais.
Šio ambicingo projekto vaisiai išvydo šviesą jau 1990 metais: pasauliui buvo pristatyti pirmieji „Baron de Ley“ vyno buteliai. Nuo šių pirmųjų žingsnių iki dabar vyninės „Baron de Ley“ produkcijos kokybė nuolat gerėjo ir buvo vis palankiau priimama vidaus ir užsienio rinkoje. Vienas ryškesnių naujų vynų – „Finca Monasterio“.
Vyninė visada siekė, kad gaminamas vynas atspindėtų jos žemės kokybę ir savitumą. Šiuo metu įmonė jau valdo 320 ha vynuogynų. Sąnašinės akmenuotos dirvos su molio intarpais ir karštos, saulėtos vasaros bei mažas kritulių kiekis sąlygoja reguliariai aukštą Žemutinės Riochos derliaus kokybę: minimalus alkoholio kiekis (13 tūrio proc.) lengvai pasiekiamas net pradėjus derliaus rinkimą apie rugsėjo 15 d. Visas derlius renkamas rankomis į 15 kg talpos krepšius, su uogomis elgiamasi labai atsargiai ir stengiamasi, kad jos kuo greičiau patektų į vyninę – taip išvengiama nepageidautinos fermentacijos transportavimo metu.