„Jei Australijos vyndarystės istorija būtų tokia turininga kaip Gruzijos, pasaulis maudytųsi australiškame vyne“, – cituoja gruzinai australę, neseniai jų krašte nusipirkusią vynuogyną. Panašu, kad pagaliau ir jie patys suprato, kokių vertybių neišnaudoja.
Keletas europinio oro įkvėpusių gruzinų sugalvojo: laikas istorines vertybes įvilkti į rinkodaros apdarus, apgaubti viešaisiais ryšiais ir plačiu mostu paleisti į pasaulį. Jie jau spėjo susivokti, kad etiketėse nenaudinga rašyti „Georgian Wines“, nes, pavyzdžiui, JAV tai asocijuojasi su Džordžijos valstija, kurioje gaminamas labai nekokios reputacijos vynas.
Brangus „sakralinis“ vynas
Maždaug prieš mėnesį prie Gruzijos Žemės ūkio ministerijos buvo įkurta Nacionalinė vyno agentūra. Pirmasis reikšmingas jos darbas – užsienio žurnalistų keturių dienų kelionė po vynines, brendžio, putojančio vyno, alaus, vandens gamyklas. Žinoma, nepamiršti geriausi restoranai, pro kurių langus atsiveria dieviška Tbilisio panorama: matosi keliolika europietiškai apšviestų VI–XIII amžiaus bažnyčių, paminklų karaliams, taip pat ir madingiausi sostinės naktiniai klubai, kur atvykus po ilgai užsitęsusios vakarienės, vietiniai apgailestauja: „Ką tik čia buvo mūsų prezidentas Michailas Saakašvilis. Gaila, pavėlavote, jis lietuvius labai myli.“ Belieka užriesti nosis prieš kolegas latvius, ukrainiečius, azerbaidžaniečius. Tokios garbės pavydėtų ir kinai bei čekai, bet su mumis rusiškai kalbančių vietinių jie nesupranta.
Kadangi patys gruzinai teigia, jog geriausios vyninės vynuogės auga pietinėje šalies dalyje, traukiame į Kachetijos regioną. Kelionė iš Tbilisio link Kaukazo kalnų kalnuotais keliukais tęsiasi apie tris valandas. Pažintį su gruzinišku vynu pradedame chronologiškai: nuo VI a. įkurto Alaverdi vienuolyno, kuriame per archeologinius kasinėjimus buvo rasta 40 molinių ąsočių, vadinamų kvevri. Jų talpa – nuo visiškai vaikiškų 2–3 litrų iki sunkiai įsivaizduojamų 6–8 tonų. Į juos buvo pilamos vynuogių sultys su išspaudomis, o tada indai ilgam, kartais net porai dešimtmečių užkasami į žemę. Pagal vietinius papročius ąsotis būdavo pripildomas gimus vaikui, o vynas geriamas per atžalos vestuves.
Ir šiuo metu vienuolyne, kuris įsikūręs prie antros pagal aukštį Gruzijoje Alaverdi katedros (aukščiausia daugiau nei 55 metrų yra Tbilisio Sameba katedra), vienuoliai gamina vyną. Ne tik sakralinėms reikmėms, bet ir pardavimui. Per metus pagaminama apie 40 tūkstančių butelių. Vienuolynui priklauso tik 3 ha vynuogynų, bet nemažai žaliavos suneša vietiniai gyventojai. Vienuolyne stovi medinės fermentavimo talpos, rūsyje užkasta keletas ąsočių.
Tačiau geriausias vynas su „Alaverdi“ etikete gaminamas vyninėje „Badagoni“.
Ši akiplėšišku modernumu iš Gruzijos peizažo išsiskirianti vyninė įkurta 2002 metais. Po ketverių metų, būtent tuomet, kai Rusija paskelbė embargą gruziniškiems gėrimams, į ją buvo investuoti milijonai. Dabar tai didžiausia vyno gamykla ne tik Gruzijoje, bet ir visame Kaukazo regione. Per metus iš jos į pasaulį iškeliauja 1,5 milijono butelių vyno. Vyno gamybai vadovauja vyndarys italas Donato Lanati. Čia daromas daugiausiai apdovanojimų pelnęs Gruzijos vynas „Alaverdi Tradition“. 2010 metais „Decanter World Wine Awards Region Trophy“ apdovanojimuose 2007-ųjų derliaus vynui suteiktas aukso medalis. Už tituluotą trofėjų mums tenka pakloti daugiau nei pusantro šimto litų. Geri daiktai visur turi savo kainą.
Išsami pažintis su tradiciniu vynu
Tęsiant pažintį su Gruzijos vynu, reikia paminėti, kad daugiausia dėmesio ir pagyrimų verti tie, prie kurių gamybos rankas, išmintį ir, suprantama, finansus, pridėjo užsienio investuotojai. Viena tokių vyninių – vokiečių verslininko Burkhardo Schuchmanno valdoma „Schuchmann Winery“. Mus pasitiko vyriausiasis vyndarys Giorgis Dakišvilis, jo tėvas ir senelis taip pat buvo vyndariai. Mokslus Giorgis, vietinių kviečiamas tiesiog Goga, baigė Odesos maisto pramonės institute. Jis patikslina, kad į vyninę kartkartėmis atvyksta enologas iš Vokietijos. Vyninėje dirba 30 žmonių. Derlius skinamas tik rankomis, uogos atrenkamos du kartus: vynuogyne ir vyninėje ant specialių rūšiavimo stalų. Per dieną derliaus rinkėjas uždirba 15 larių (1 laris – 1,5 lito). Kilogramas vynuogių kainuoja 0,9–3 litus.
Vyninei priklauso 65 ha vynuogynų, kurių seniausi yra apie keturiasdešimties metų, ir driekiasi maždaug dvidešimties kilometrų spinduliu aplink daryklą. Čia dominuoja vietiniai vynmedžiai (‘Saperavi‘, ‘Mtsvane‘), bet yra ir tarptautinių veislių ‘Chardonnay‘, ‘Cabernet Sauvignon‘‚ ‘Malbec‘, kurios, pasak vyndario, skirtos vietinei rinkai. „Mūsų pasididžiavimas – „Saperavi“ vynas. Manau, tai vienas geriausių raudonųjų vynų pasaulyje“, – nesikuklina vyninės atstovas.
Trečdalis vyno gaminama senuoju, tradiciniu, būdu jau minėtuose kvevri, likusi – įprastu visam pasauliui, tai yra fermentuojant ąžuolo statinėse arba plieno talpose ir brandinant statinėse. Kuo šie vynai skiriasi? „Tradicinis subrendęs vynas yra gyvas, jo gimime dalyvauja laukinės mielės, jis nefiltruojamas, neturi jokių dirbtinių konservantų. Šitokiai gamybai jau septyni tūkstančiai metų. O kitas vynas filtruojamas, stabilizuojamas, čia nemenkai prisideda žmogaus protas“, – pasakoja vyndarys. Jis nuveda mus į rūsį, kuriame užkasami molio indai. Keli jų atviri ir jau tušti. Pasiteiraujame, kaip jie plaunami. „Žmogus įlenda į indą ir plauna specialiu skysčiu, sumaišytu iš citrinos rūgšties ir sodos. Tai trunka apie tris keturias valandas. Indas privalo būti sterilus. Kaip patikriname? Kai plovėjas iš savo išplauto ąsočio atsigeria vandens, tai ženklas, kad jis idealiai švarus.“
„Schuchmann Winery“ turėjome unikalią galimybę paragauti iš tų pačių vynuogių skirtingais būdais pagaminto vyno.
Vyninės krautuvėlėje paprasti vynai kainuoja 11–17 Lt, „Vinoterra“ serijos – 38–45 Lt, o tradiciniu būdu (kaip Šampanėje) pagamintas putojantis „Blanc de Blancs Brut Zero“ iš ‘Chardonnay‘ – 23 Lt. Degustacijoje jo nebuvo, tad teko nusipirkti ir Lietuvoje sulaukti tinkamos progos jo paragauti.
Kelionės pabaigoje apsilankėme organizacijoje „Elkana“, populiarinančioje kaimo turizmą. Ragavome metus kvevri laikyto baltojo ir raudonojo vyno. „Rkatsiteli“ – išraiškinga, ilgai laikyto, geltonai rudo konjako spalvos, ryškiai jaučiami oksidaciniai kvapai, vanilė. Burnoje beveik nėra rūgšties, labai trumpas poskonis. „Saperavi“ – iki skausmo tamsios spalvos, nosį užspaudžia drėgnos žemės aromatai, sumišę su vos juntamu pelėsiu, jaučiami juodieji serbentai, burną surakina žali taninai. Tokio vyno beveik neįmanoma gerti.
Putojantis, bet ne šampanas
Gruziniško putojančio vyno gamintojai nejunta jokios nuoskaudos, kad savo etiketėse negali rašyti champagne. Galbūt 1882 m. įkurtos gamyklos „Bagrationi 1882“ šeimininkams užtenka garsios vieningos Gruzijos valdovų Bagrationų dinastijos pavardės. Jie šalį valdė IX–XVIII amžiuje.
Didelė putojančio vyno dalis gaminama charmant metodu, kai antroji fermentacija vyksta plieno statinėse. Mus domino tradicinės gamybos pavyzdžiai, vietinių vadinami premium, kurių „Bagrationi“ yra trys. Visi sukurti tik iš vietinių vynuogių. Įmonės savininkai laikosi pozicijos, kad pasauliui jie įdomūs savo unikalumu. Belieka dar labiau pasistengti dėl kokybės.
DEGUSTUOTA:
Mtsvane 2011/ Sausas baltasis vynas, ganėtinai tirštas, turintis daug alkoholio (13,5 proc.), kvepiantis egzotiškais vaisiais, vidutinio svarumo burnoje. Tinka aperityvui ir prie lengvų žalių užkandžių.
Vinoterra Mtsvane Kakhetian style Napareuli 2008/ Gintaro spalva – tai pirmas ženklas, kad vynas iš ąsočio. Prieš išpilstant į butelius, vynas dar pusę metų brendo prancūziško ąžuolo statinėje. Džiovintų vaisių, geltonųjų slyvaičių, riešutų, vanilės, miško paklotės aromatai, visiškai nebūdingi jokiam europietiškam ar Naujojo pasaulio vynui. Vyną labai pagerina burnoje jaučiami mineralai. Ilgai išliekantis poskonis. Štai kuo unikali Gruzijos vyndarystė. Tik vėliau suprasime, kad šiaip ar taip Gruzijos vynui atsiskleisti ir tapti mielai geriamam ir net, galima sakyti, meditaciniam padėjo europiečiai.
Saperavi 2007/ Sodri vyšnių spalva, dvelkia juodomis uogomis, kartkartėmis pakvimpa vyšniomis, burnoje švieži, nokstantys taninai maloniai bado receptorius. Poskonis vidutinės trukmės.
Vinoterra Saperavi Kakhetian style 2009/ Juodai violetinė, net bauginanti spalva žada įdomių potyrių. Nosį pasiekia juodų uogų natos, džiovintų vaisių niuansai, tamsių gėlių ir peletrūno kvapai. Vanilės kvapas atsirado po 12 mėn. vyno brandinimo ąžuolo statinėje. Burnoje jis tolygiai sušildo, kutena švelniais taninais. Ilgai išliekantis poskonis.
„Bagrationi Finest 2008“ /šimtaprocentinis ‘Chinuri‘ kūrinys iš centrinės Gruzijos Kartlio regiono. Šios našios vynuogės vėlai noksta, joms būdingas laukinių mėtų ir kriaušių aromatas. Kartlis pasižymi karštu, sausu pavasariu bei vasara ir apyšilčiu rudeniu. Atrodytų, nelabai tinkamos sąlygos subręsti rūgščioms uogoms, nors tai labai svarbu putojančiam vynui. Tačiau gėrime rūgšties pakanka. Likutinio cukraus – 9 g/l, rūgšties – 6,3 g/l. Juntami skrebučio, obuolių, mangų aromatai. Skonis palieka brandos ir gaivos įspūdį. Tikrai mielas gurkšnoti.
Su mielėmis vynas laikomas metus, išskirtiniais atvejais – trejus. Bet niekada ilgiau, nes norima išsaugoti šviežumą, gaivumą ir vaisiškumą.
„Bagrationi Reserve 2008“/ ‘Chinuri‘, ‘Mtsvane‘ ir ‘Tsitska‘ mišinys iš vakarinio, pietinio ir centrinio šalies regionų. Obuolių, citrusų aromatai, kuriuos paįvairina rislingui būdingas dyzelio dvelksmas. Kai apie tai užsimename vyndariui, jis prisipažįsta, kad pirmą kartą girdi tokį apibūdinimą ir patikina, kad tai – minerališkumo išraiška. Gėrimas vertas žinovo ir putojančio vyno mėgėjo taurės, nes tinkamai subalansuota rūgštis (6 g/l) ir cukrus (9 g/l).
Gruziniško putojančio vyno stilius labiausiai panašus į šampano arba cremant. Jis sodresnis nei prosecco ir subtilesnis nei masinės gamybos cava. Tradiciniu būdu pagamintas gruziniškas putojantis vynas kainuoja 30–60 litų.
Šiek tiek įdomių faktų apie Gruzijos vyndarystę
Archelologiniai kasinėjimai rodo, kad Gruzija yra vienas seniausių vyndarystės kraštų. Pietinėje šalies dalyje, Šulaverio regione, molio induose rasti vynuogių kauliukai, kuriems net 8 tūkstančiai metų! Jau VIII–IX a. vyndarystės mokslai buvo dėstomi Ikhalto akademijoje.
Gruzijos teritorijoje auginama 540 vietinių vynuogių veislių. Svarbiausia baltoji veislė – ‘Rkatsiteli‘, raudonoji – ‘Saperavi‘. Pasaulyje žinoma apie 2000 veislių.
Tik Gruzijoje išlikęs ir iki šiol naudojamas unikalus vyno gamybos būdas –vynuogių sultis brandinti molio ąsočiuose (kvevri). Seniausi indai datuojami VI–V a. pr. Kr. Šiuo metu ąsočiai gaminami trijuose regionuose. Jų talpa nuo 2–3 litrų iki 6–8 tonų! Senovėje būdavo gaminami 10–15 tonų talpos indai.
Tradiciškai gruziniškas vynas vadinamas pagal regiono, rajono arba kaimo pavadinimą. Kaip ir prancūziškas, beveik visada yra maišomas iš dviejų arba trijų vynuogių veislių. Vynai skirstomi į saldžiuosius, pusiau saldžiuosius, pusiau sausus, sausus, pastiprintus ir putojančius.
Pirosmani – pusiau saldus baltasis vynas pagamintas iš ‘Tsolikauri‘ (60 proc.) ir ‘Tsitska‘ arba pusiau saldus raudonasis iš ‘Saperavi‘ vynuogių, užaugintų „Akhoebi“ vynuogyne Alazanio slėnyje. Raudonasis gaminamas pagal senąją technologiją.
Tsinandali – sausas baltasis iš ‘Rkatsiteli‘ ir ‘Mtsvane‘, užaugintų Telavio bei Kvarelio rajonuose.
Alazani – pusiau saldus vynas iš ‘Rkatsiteli‘, pagamintas iš Alazanio upės slėnyje užaugintų vynuogių.
Kindzmarauli – pusiau saldus raudonasis vynas iš ‘Saperavi‘ vynuogių, užaugintų šalies pietuose esančiame Kachetijos regione, Kvarelio rajone. Gaminamas nuo 1942-ųjų.
Mukuzani – sausas raudonasis vynas iš ‘Saperavi‘ vynuogių, užaugintų Mukuzanio rajone. Trejus metus brandinamas ąžuolo statinėse. Šis vynas laikomas geriausiu raudonuoju Gruzijos vynu.
Saperavi – raudonasis vynas iš ‘Saperavi‘ vynuogių, užaugintų įvairiose Kachetijos regiono vietose. Žinomas nuo 1886 metų.