Saldūs baltieji Soterno (Sauternes) ir Barsako (Barsac) vynai klasifikuoti 1855 metais kartu raudonaisiais Medoko vynais. Toks vynas daromas iš kekerinio puvinio (lot. botrytis cinerea) apniktų ir dėl to sudžiūvusių vynuogių, kuriose cukrus pasiekė maksimalią koncentraciją, o aromatą papildė medaus, vaistinių žolelių tinktūros, minkšto pelėsinio sūrio žievelės, džiovintų abrikosų ir persikų natos. 2014-ųjų soterne daugiau prieskonių, džiovintų vaisių aromatų, 2015-ųjų soternas kvepia persikais, ananasais ir baltu medumi.

Eidamas į svečius retokai nešuosi saldaus vyno butelį. Kodėl? Tiesiog ne kartą teko susidurti su išankstine (?) nuostata apie tariamą tokio vyno nekilmingumą – neva saldumo pomėgis išduodąs menką ragautojo patirtį ar prastą skonį. Lietuvoje (beje, ir kitur) geras skonis tarsi švytuoklės mostu buvo suprojektuotas išskirtinai į sausąjį vyną, o saldžiajam atiteko kuklus, epizodinis pradedančiųjų viliotojo vaidmuo, kuris lyg ir turėtų baigtis įgijus šiek tiek daugiau ragavimo patirties ir drąsos. Žiauri neteisybė!

Pelėsiais ir voratinkliais apaugusios rūsio lubos, pajuodusios medinės dėžės su gotiškomis raidėmis, virpanti žvakių šviesa... Raižyto krištolo taurėse – didingas šimtmečių senumo vynas, glostantis akis spinduliuojančia lyg rubinas spalva... Dangiško skonio nektaras, kurio kiekvienas lašas sielą pakylėja iki debesų... O gal – žemyn bloškiantis muskuso, dervos, mėšlo, pūvančios mėsos tvaikas ir skonis, primenantis rūdis?

Kuris vyno mėgėjas nežino, kad garsiausias (ir geriausias) pasaulio saldusis vynas yra „Chateau d‘Yquem“?! 1855 m. Soterno ir Barsako Cru Classe sąraše jis turi išskirtinį titulą: Premier Cru Classe Superieur