Eidamas į svečius retokai nešuosi saldaus vyno butelį. Kodėl? Tiesiog ne kartą teko susidurti su išankstine (?) nuostata apie tariamą tokio vyno nekilmingumą – neva saldumo pomėgis išduodąs menką ragautojo patirtį ar prastą skonį. Lietuvoje (beje, ir kitur) geras skonis tarsi švytuoklės mostu buvo suprojektuotas išskirtinai į sausąjį vyną, o saldžiajam atiteko kuklus, epizodinis pradedančiųjų viliotojo vaidmuo, kuris lyg ir turėtų baigtis įgijus šiek tiek daugiau ragavimo patirties ir drąsos. Žiauri neteisybė!

Pelėsiais ir voratinkliais apaugusios rūsio lubos, pajuodusios medinės dėžės su gotiškomis raidėmis, virpanti žvakių šviesa... Raižyto krištolo taurėse – didingas šimtmečių senumo vynas, glostantis akis spinduliuojančia lyg rubinas spalva... Dangiško skonio nektaras, kurio kiekvienas lašas sielą pakylėja iki debesų... O gal – žemyn bloškiantis muskuso, dervos, mėšlo, pūvančios mėsos tvaikas ir skonis, primenantis rūdis?

Kuris vyno mėgėjas nežino, kad garsiausias (ir geriausias) pasaulio saldusis vynas yra „Chateau d‘Yquem“?! 1855 m. Soterno ir Barsako Cru Classe sąraše jis turi išskirtinį titulą: Premier Cru Classe Superieur