Nepriklausomi viskio išpilstytojai atlieka labai svarbų vaidmenį šiuolaikinėje viskio pramonėje. Išrankiam mūsų laikų vartotojui jie suteikia galimybę paragauti neįprasto, reto skonio gėrimų, o kartais ir prisiliesti prie gana retai leidžiamo daryklų viskio.

Įėjus į distiliacijos kambarį viskio darykloje dėmesį patraukia ne tik nosį riečiantis stiprus spirito kvapas, bet ir gražuoliai, žvilgantys, kaklus į dangų iškėlę variniai distiliavimo indai. Dažniausias lankytojų klausimas – kodėl šie indai gaminami iš vario, o ne iš kokio kito, patvaresnio ir pigesnio metalo?

Šiemet Londone vykusioje parodoje „Whisky Live“ buvo paskelbti Geriausio pasaulio viskio rinkimų („World Whisky Awards“) nugalėtojai ir surengtas degustacijų ciklas, kurio metu ragavome geriausius šių metų viskius.

Prieš maždaug dešimt metų bičiulis padavė taurę škotiško salyklinio viskio „Laphroaig 10 YO“ ir tarė: „Tau patiks.“ Tai buvo mano pirmoji pažintis su dūminiu (smoky) viskiu, tikriausiai nulėmusi mano karjeros kryptį ir tikslą anksčiau ar vėliau aplankyti Ailos (Islay) salą ir visas jos viskio daryklas.

Apie kelių vynuogių veislių iš skirtingų vietovių arba derlių maišymą žinoma nuo seno. Klasikiniai Bordo ir Šampanės vynai yra žymiausi maišymo pavyzdžiai. Stipriųjų gėrimų pasaulyje spiritų maišymas yra ne mažiau paplitęs, tačiau apie konkrečias sudedamąsias dalis eiliniam vartotojui paprastai pasakoma labai nedaug. Vyno pramonėje yra įprasta nurodyti tikslias vynuogių proporcijas ir kitus gamybos niuansus. Kalbant apie stipriuosius gėrimus, įprasta informuoti tik apie ilgiau brandinto viskio, romo arba brendžio amžių, o apie bazinio lygio gėrimus pasakoma dar mažiau.

Pradedant kalbėti apie škotišką vieno salyklo (single malt) viskį, iš pradžių reikia pasakyti keletą žodžių apie Škotiją, iš kur jis kilęs. Manau, kad tiek Škotija, tiek ir salyklinis viskis yra vienodai nuskriausti lietuviškos sąmonės.