Gyvenimas apskritai yra labai įdomus dalykas, bet įdomiausia gyvenime – tai žmonės. Jie kažką mąsto, ir įsivaizduoja, kad šiam mąstymui pavaldžios visos aukštosios materijos, kad visatoje nėra nieko, ko jie negalėtų suvokti iš principo, reikalui esant, „pasiguglindami“. Jie mąsto žodžiais, ir nesuvokia, kad bet kuris žodis – tai tik kategorijos pavadinimas, apibūdinimas, neperteikiantis realios informacijos, pavyzdžiui, kuo skiriasi vienas obuolys nuo kito. Jie vadina obuolius, kriaušes, net ir vynuoges – tuo pačiu žodžiu „vaisiai“, visus vaisius sukrauna į vieną kategoriją „maisto produktai“, maisto produktus kartu su šaldytuvais ir automobiliais vadina „prekėmis“ ir taip toliau – kol visiškai dingsta konkretaus obuolio reikšmė. O juk tas obuolys turi svorį, kvapą ir mažą dėmelę ant švelnios odos, gal tą obuolį man davė mylima mama, gal jau seniai nesu valgęs obuolių... Su obuoliu susijusių jausmų ir asociacijų puokštė dingsta, kai mes visa tai pavadiname tiesiog obuoliu, jau nebekalbant apie „maisto produktą“.... Visi žodžiai – tai tik primityvūs realybės pakaitalai. Mes negalime mąstyti nevartodami kalbos. Bet, ačiū Dievui, mes galime jausti ir skirti daug daugiau reikšmių ir realybės atspalvių, nei įmanoma suvokti protu ir suformuluoti žodžiais. Nebent žodžiai sudėlioti į stebuklingas kombinacijas, prie kurių pridėjus garsą, balso tembrą, ritmą, atsiveria kažkas labai svarbaus, daug svarbesnio už pačius žodžius...
Žmonių emocinė komunikacija prasidėjo nuo apsikeitimo garsais, vaizdais, prisilietimais, kvapais ir pan. Tai įvyko daug anksčiau, nei jie išmoko kalbėti. Dauguma žinduolių iki šiol puikiai bendrauja visais jutimų kanalais. Kai įprastų gamtos ir kūno garsų nepakanka, jie pradeda dainuoti. Teigiama, kad kuprotasis banginis moka iki 1 000 dainų, delfinai paprastai tik iki 200, o primityvesnės būtybės, būna, kad išvis nemoka dainų. Joms to nereikia, nes visus savo pojūčius bando išreikšti žodžiais. Kuo siauresnis žodynas, tuo labiau atitolstamanuo realybės niuansų, kvapų ir atspalvių, nuo emocinių reikšmių ir svarbių šių reikšmių skirtumų...
Mus jaudinančiai realybei būdingi vieni ar kiti požymiai – formos, linijos, garsai, kvapai ir pan., kuriuos priima ir interpretuoja mūsų limbinė sistema. Jai nusispjauti į visas abstrakcijas ir koncepcijas, pavadinimus ar apibūdinimus. Ji įsijungia tik tuo atveju, jei aplinkybės yra reikšmingos išgyvenimui. Pasąmonė priima bei vertina ne pasaulio visumą, nes jai tai būtų per sudėtinga, o vadovaujasi reikšmingų įvykių būdingais požymiais, signalais. Signalai egzistuoja fiziškai: tai ne abstrakti spalva, o ypatingas žolės atspalvis, ne abstraktus garsas, o paukščio čiulbesys, ne tiesiog kvapas, o plėšrūno smarvė arba skanaus maisto kvapas – žiūrint, iš kurios pusės uostysi... Signalas emociškai reikšmingas ne pats savaime, o tiek, kiek mums reikšminga jo atstovaujama realybė.
Natūralus signalas gamtoje – tai ne abstrakcija, jis konkretus, jis pats yra realybės gabalėlis, būtent todėl ir gali atstovauti realybei. Jei jis nepriimamas kaip realybės atributas, tai neveikia kaip signalas. Popierinis tigras nebaisus, jei matosi, kad jis popierinis. Tigro riaumojimas, perduodamas per garsiakalbius, visiškai nebaugina, jei girdisi, kad tai yra tik garsiakalbiai. Bet jeigu labai natūraliai riaumoja, o dar naktį, miške, kur būna tigrų, tai gali ir išgąsdinti. Kad signalas suveiktų, visai nebūtinai jis turi būti toks pat sudėtingas, kaip realybė. Varlei pakanka, kad mažas, tamsus objektas judėtų ore – tai tikriausiai musė, reikia ją griebti, ilgai nesvarstant... Vaiko verkimas drasko širdį (nes sužadina mūsų emocinę sistemą, atsakingą už rūpestį vaikais), nors vaiko ir nesimato, nors ir ne savo... Balso tembras, visai be žodžių, pasako labai daug apie kitos būtybės nusiteikimą – mes nesupainiosime, ar šuns lojimas draugiškas ar piktas...
Kad praneštų kitiems apie savo emocinę būseną (tam yra daug prielaidų), žmogus ją demonstruoja savo poza, elgesiu, balso tembru, žvilgsniu, kartais ir kvapu... Norint pasidalinti savo emociniais įspūdžiais, išgyventais vakar ar prieš metus ir visai kitoje vietoje, reikia juos labai gerai imituoti arba labai gerai imituoti signalus, kurie įtikinamai atstovautų realybei. Taip atsiranda galimybė kurti emociškai reikšmingus artefaktus – fizinius objetus ar įvykius, kaip kūrinius, kurie padaro emocinį poveikį kitiems žmonėms. Besitęsiantys laike ir vieni kitus keičiantys signalai kitiems subjektams gali leisti ne tik pajusti vienkartinį emocinį poveikį, bet ir išgyventi tam tikras emocines istorija, įsijausti ir, galima sakyti, suvokti (ne tiek suprasti, kiek pajusti) emocines idėjas (Braban). Taip, mes jau kalbame apie meną.
Nė viena racionali kalba nepajėgi išreikšti žodžiais nė mažos dalelės tos informacijos, kurią gali skleisti meno kūrinys. Kitaip menas neturėtų prasmės: būtų galima pasakyti tiesiog „myliu“ ir nekurti jokių eilėraščių, negroti gitara ir nežiūrėti įsimylėjusiomis akimis. Eilės, serenados ir išraiškingi žvilgsniai būtent todėl ir reikalingi, kad dviejų vienodų jausmų nebūna ir jokia meilė negali išlikti tokia pati laikui bėgant. Kiekvienas žmogus tam tikru momentu jaučia tai, ką vadina meile, bet vien tik žodis – be susijaudinimo, be balso tembro, be blizgančių akių – nepasako nieko. Menininkas (artistas) kuria savo specifinius „produktus“ – taip galima vadinti jo kūrinius, jei jie yra skirti ne paties kūrėjo vartojimui, bet atiduodami kitiems žmonėms, mainais už ką nors. Menas užtikrina intelektualią emocijų komunikaciją, kai menininkas pasinaudoja kokia nors materialia substancija (drobe, dažais ar oro vibracijomis) kaip savo emocinės idėjos reiškėja – formuojant linijas ir spalvas, dėliojant garsus, derinant skonius ir pan. Menas visada yra žmonių prerogatyva, tiksliau – meno kūrėjo ir jo vartotojų specifinės sąveikos būdas.
Kaip visur kitur, kur galioja ekonominiai santykiai, meno kūriniai gali būti gaminiai arba paslaugos. Gaminys kuriamas atskirai nuo vartotojo, jo nuomonės neatsiklausiant, kur nors ilgai laikomas, po to pristatomas klientui – jei patinka, vartok, jei netinka, ignoruok. Skulptūros, paveikslai arba muzikos projektai (natos) gali būti kuriami net turint omenyje ateinančias kartas. Pasitaiko atvejų, kai meno kūriniai suranda savo vartotoją tik po daugelio metų. Kad ir kaip būtų, komercinė meno kūrinio vertė priklauso tik nuo jo naudingumo (gali daryti emocinį poveikį, uždengti skylę sienoje, būti graži dovana ar saugi investicija) potencialiems vartotojams.
Menas gali būti ir paslaugos formos. Tai gali būti produktas, kuriamas konkrečiam vartotojui ir vartojamas dažniausiai tuo pačiu metu kaip kuriamas.
Menas dažnai susijęs su grožiu, bet ne viskas, kas gražu, yra menas. Medis, uola ar gėlė gali būti labai gražūs, bet tai ne menas, nes juos sukūrė gamta ir ne komunikacijai tarp žmonių. Bet medžio nuotrauka, kurioje pagautas ypatingas rakursas ar šviesos žaismas, gali išreikšti autoriaus emocinę būseną ir tapti meno kūriniu. Kita to paties medžio nuotrauka gali būti tiesiog medžio nuotrauka... Esminis dalykas – neabejingos žmogaus rankos prisilietimas prie to, ką sukūrė gamta, žmogaus signatūra...
Meno kūrinio neįmanoma suprasti, suvokti protu, nes protas negali būti išreikštas kitaip, kaip žodžiais, o žodžiai – visada tik abstrakcijos. Realybės atžvilgiu, bet kuri mūsų mintis – tai didesnis ar mažesnis melas. Meno kalba visada daug galingesnė, ja galima trumpai išreikšti tokius dalykus, kuriuos aprašyti žodžiais neužtektų gyvenimo... Vieno žvilgsnio pakanka susižavėti Monos Lizos pusiau šypsena. Ir to įspūdžio niekaip neįmanoma tiksliai perteikti kitam žmogui, tad lieka tik nutempti jį į meno galeriją ir parodyti kūrinį, kad patirtų tą poveikį. Reprodukcijos, kaip žinia, nepadeda.
Masinį vartojimą labai supaprastina galimybė konservuoti ir tiražuoti meną. Tai gali būti muzikos įrašai, paveikslų kopijos ir pan. Visi žino, kaip atrodo Van Gogo saulėgrąžos, nors labai mažai kas jas iš tikrųjų matė. Dauguma negali vertinti, kokią meninę vertę turi originalas, nes poveikis gali būti (ir, patikėkit, yra) visiškai kitoks, nei žiūrint į pačias geriausias reprodukcijas. Meno industrijos produktai gali turėti savo vertę, kurią sukuria jos gamintojai, pasinaudodami menininkų sukurtomis vertėmis. Meno industrijos paslauga rinkai – tai tarpininkavimas tarp menininkų ir jų meno vartotojų. Šis tarpininkavimas leidžia padauginti vertę (tiesą sakant, šiek tiek degradavusią, nes kopijos niekada neprilygsta originalams) ir išdalinti ją gabaliukais, klonais. Kiekvieno atskiro serijinio gaminio rinkos kaina akivaizdžiai priklausys ne tik nuo tiražuojamo kūrinio meninės vertės, ne tik nuo meno komercinės vertės, bet ir nuo mados, nuo paklausos ir tiražo. Kuo mažesnis tiražas, tuo didesnė kaina, kurią vartotojas tikriausiai sutiks sumokėti, nes vartodamas šį produktą gaus retą galimybę patirti kai ką emociškai unikalaus, kas nesimėto ant kiekvieno kampo. Todėl taip dažnai naudojamas dirbtinis apribojimas aukštos kokybės kopijų skaičiui – „limited print“ ir pan. Kad ir kaip būtų, šios industrijos produktas – tai ne pats meno kūrinys, net jei šio produkto vartojimas geriau ar blogiau užtikrina panašią emocinę būseną, kurią patyrė ir norėjo išreikšti menininkas, atlikdamas sakralinį meno kūrimo aktą. Kiek kūrinio idėją išreiškia meno industrijos gaminys, priklauso nuo kopijos ir gaminio kokybės: gal ir nieko iš jos nebeliks, jei Van Gogo saulėgrąžos bus stilizuotai pavaizduotos ant kilimėlių ar Bacho arija bus įrašyta MP3 formatu ir atkuriama per mobiliojo telefono ausines...
Originalaus meno vertė žmogui, kuris jį vienaip ar kitaip vartoja, priklauso nuo meno kūrinio poveikio, bet šis poveikis priklauso ne tik nuo kūrinio, bet ir nuo paties žmogaus – jo būsenos, gyvenimo patirties, įpratimo prie šios meno kalbos ar nuotaikos po sunkios dienos... Kuo sudėtingesnis kūrinio turinys, tuo unikalesnį poveikį jis gali sukurti. Kiekvienas kūrinio elementas, komponentas ar atspalvis veiks skirtingai skirtingiems vartotojams. Tuomet, kai poveikis bus panašus, vartotojai gali ypač įvertinti kūrinį už tai, kad menas juos pakylėjo į aukštumas, kur jie visi susitinka, suvienyti tos pačios (nors kas tai gali tiksliai žinoti, gal tik panašios?) emocinės idėjos. Meno kūrinio meninė vertė, skirtingai nuo komercinės vertės, negali būti matuojama pinigais. Meninės vertės rinkos kainos negali egzistuoti, nes tikri meno kūriniai dėl savo unikalumo nekonkuruoja tarpusavyje.
Kuo subtilesnes ir sudėtingesnes emocijas reikia perteikti, tuo aukštesnio lygio menas reikalingas. Labai talentingas menininkas viena nupiešta linija ar net dėmės atspalviu, viena muzikine fraze ar akordu, pasako daugiau nei šimtai ekspertų su šimtu kompiuterių. Menininkas gali (jei gali) išreikšti savo idėją (jei ją turi) pasinaudodamas meno kalba, kuri turi būti pakankamai turininga, kad galėtų šią emocinę idėją perteikti. Taigi, menininkas gali išreikšti, tačiau jis negali valdyti ar tiksliai žinoti emocinių savo meno vartotojų – klausytojų, žiūrovų ir pan. – išgyvenimų. Kokios mintys ar jausmai kils jų galvose ar širdyse, priklauso nuo noro ir gebėjimo suprasti šią meno kalbą, nusiteikimo įsileisti į savo širdį tai, kuo nori pasidalinti menininkas.
Nė vienam mirtingajam nevalia neigiamai vertinti meno kūrinį, tik todėl, kad jis jam nieko nesako. Viskas, ką galime žinoti, yra kaip paveikė mūsų jausmus šis kūrinys. Arba nepaveikė. Gal kūrinys tikrai prastas, o gal ir mes nesame tokios būsenos, kad jį suprastume. Jeigu Rafaelio „Madona“ ar Mocarto „Requiem“ nieko nesako, tai tikrai ne Rafaelio ir ne Mocarto kaltė. Menininkas negali prisitaikyti prie kiekvieno savo būsimo vartotojo. Noras įtikti daugumai gali priversti nuleisti meninę idėją žemyn, supaprastinti ją iki lygio, suvokiamo šiai daugumai. Bet tai reikalauja atsisakyti to, ką pasiekė artistas, tai yra atsisakyti maksimalios saviraiškos, reikalaujančios ir mūzos pagalbos. Taigi, meno žmogus arba nusileidžia iki masinio skonio ir tampa amatininku, arba pasilieka savo pasiektoje aukštumoje, kol neatsiras norinčių ir galinčių ten pas jį užkopti.
Виноградную косточку в тёплую землю зарою
И лозу поцелую и спелые гроздья сорву
И друзей позову, на любовь своё сердце настрою
А иначе зачем на земле этой вечной живу?
Bulatas Okudžava
Meno kūrėjas gali pasirinkti bet kokią materialių signalų formą, siekdamas užkoduoti savo emocinę idėją. Tam, kad jo kūrinį būtų galima vertinti kaip meną, šis turi daryti emocinį poveikį, perteikti sudėtingą emocinę idėją, kurios neįmanoma išreikšti žodžiais (jei įmanoma, tai ir reikia padaryti, netriukšmaujant ir negadinant drobės...). Kaip drobė ir dažai gali būti naudojami, kad atsirastų paveikslas (nebūtinai meno kūrinys), taip ir vynuogės gali būti naudojamos kaip medžiaga sukurti emocinę komunikaciją su kitais žmonėmis, pasakyti jiems ką nors apie gyvenimo grožį, meilę ir laimę, apie rasos lašą anksti ryte ir apie tai kad „neišreiškiamas pilnumas – mėlynas kaip dūmas“, apie aistras, apie žmogaus kilmingumą ir iškilmingų gyvenimo akimirkų džiaugsmą. Vynas gali būti pripažintas meno kūriniu, jei tai yra unikalus, nepakartojamas vynas, kupinas realybės ženklų, sužadinantis sudėtingas emocines būsenas.
Žemė ir saulė gimdo vynmedį, vynuogienojas kaip kūdikį maitina vynuogių kekę, rūpestingos rankos surenka vynuoges į talpas, kur vyksta fermentacija (gamtoje tai vienas pagrindinių gyvybę palaikančių procesų). Taip atsiranda jaunas vynas, dar kvailokas ir per daug energingas, kaip vaikas, kurį dar reikia auginti, auklėti. Vyndarys menininkas kuria sąlygas brandinimui, atidžiai stebi, kas vyksta, ir, reikalui esant, įsiterpia į procesą, po to išpilsto vyną į specialiai parinktas statines, turinčias ypatingą spalvą ir kvapą, išlaiko vyną tiek, kiek jis mano esant reikalinga, išpilsto į butelius, atsisveikina su liūdesiu, kai ateina laikas vyną parduoti… Bet kuris rimtas vynas yra ypatingos kilmės ir turi nepakartojamą istoriją, todėl ir jo skonis, kupinas tūkstančių prieskonių, ir jo kvapas, kupinas tūkstančių natų, ir jo spalva, kupina tūkstančių atspalvių, yra ypatingi ir nepakartojami. Kaip ir bet kurio kito meno kūrinio.
Vynas gali išreikšti daug dalykų, neišreiškiamų paprastais žodžiais, jei vyndarys myli gyvenimą, myli žmones ir jaučia gilius jausmus, kuriais nori pasidalyti su žmonėmis. Vyndario charakterio, intelekto, sveikatos būklės ir šeimos aplinkybių nuslėpti neįmanoma – vynas juk bus skirtingas skirtingais atvejais. Kaip tapytojas savo drobėje atsiduria kaip ant delno, kaip muzikantas, atlikdamas muzikos kūrinį, yra kiaurai matomas kaip asmenybė, kaip virėjo būdą galima perprasti sulig pirmuoju kąsniu, taip ir vyndarys, kaip asmenybė, atsiskleidžia per savo vyną. Žmogus, kuriantis vyną, niekada nėra abstraktus vyndarys; tai visiškai konkretus, senas ar jaunas, sveikas ar sergantis, laimingas ar nelabai žmogus, ir ši asmenybė keičiasi su laiku, keičiasi jo gyvenimo aplinkybės: atsiranda anūkų, prarandami artimi žmonės, būna, kad visai gerai klostosi su pinigais, ir būna visai prastai, būna visaip… – jo istorija nepakartojama, ir nepakartojamas jos poveikis vynui.
Šis menas yra ypač sudėtingas, nes, skirtingai nuo daugelio kitų menininkų, savarankiškų ir net mėgstančių pasigirti savo kūrybine laisve, vyndarys nėra laisvas, nes jis kuria vyną ne vienas. Jis turi sunkiai valdomus partnerius, kurie elgiasi kaip panorėję, ir nuo jų labai priklauso, koks bus vynas. Žemė, oras, saulė – šios trys mūzos atlieka savo partijas kuriant vyną, daugiau ar mažiau derėdamos tarpusavyje, o vyndariui tenka būti dirigentu – užtikrinant bendrą harmoniją ir sinergiją visų vyno kūrimo procese dalyvaujančių komponentų, kad kiekvienas padarytų teigiamą įnašą ir nė vienas nepridarytų žalos. Žemė turi savo istoriją, vynmedis irgi turi istoriją, istorijas turi pilis, rūsys, statinės ir buteliai. Vynas atspindi nepakartojamą saulės spindulių intensyvumo seką, į kurią pramaišiui įsiterpia vėjai ir šalčiai, lietūs ir sausros. Tarytum į dailininko ranką įsikibtų kažkas, žinantis, ką reikia nupiešti, arba neturintis aiškaus sumanymo, bet vis tiek bandantis daryti įtaką paveikslo kūrimui. O nupiešti reikia tai, ką reikia. Gaminant vyną nieko neįmanoma nuslėpti, taip pat ir žmogaus kovos su gamta ar jų meilės santykių, neįmanoma nuslėpti abejingumo (iš kurio vargu ar gali gimti geras vynas).
Gamta yra gana kaprizinga vyno kūrimo proceso dalyvė: ne tik todėl, kad ji skirtinga įvairiose vietose, ant priešingų upės krantų ar skirtingų kalnų šlaitų, įvairiame aukštyje, skirtingai nutolusi nuo jūros ir pan. Galima prisitaikyti prie bet kurios jos būsenos, bet ji tuoj pat pasikeičia. Keičiasi ir pati žemė (drėgmė, biocheminė sudėtis ir t. t.), keičiasi orai (temperatūra, vėjai, lietus ir pan.), keičiasi saulės spinduliai (spektru, intensyvumu ir pan.), keičiasi magnetinis žemės laukas ir technogeniniai žmonijos poveikiai, kitaip čiulba paukščiai ar čiurlena krioklys greta (o garsai taip pat turi įtaką vynui). Todėl vyndario dvikova (ar meilės žaidimas?) su gamta ir yra tokia intriguojanti, kad sunku iš anksto nuspėti, kaip vyndarys suvaldys gamtą: iš vienos pusės, nelabai trukdydamas jai dalyvauti (kitaip vyno visai nebus), o iš kitos pusės, neleisdamas per daug savivaliauti, kad vynas išeitų ne gamtos reiškinys, o žmogaus kūrinys.
Didžiausias pavojus kiltų, jei vyno kūrimo procesas taptų nekontroliuojamas, jei vyndarys jo nesuvaldytų ar nesivargintų valdyti (gal jis pats nelabai mėgsta vyną), ar vynuogynas, deja, būtų toks prastas, kad vis vien gero vyno neišeitų, ar tiesiog reiktų taupyti viską, kad būtų galima uždirbti bent kiek pinigų kaip galima greičiau. Tada išeitų tik atsitiktinis vynas, paprastas ar sudėtingesnis mišinys dirgiklių receptoriams, nieko nesakančio skonio. Kur jau ten emocinė idėja, kur jau ten meno kūrinys?! Tiesiog alkoholinis gėrimas iš vynuogių sulčių. Niekam neateina į galvą laikyti menu paveikslų, nutapytų nevykusių tapytojų ir parduodamų turgeliuose prie lankytinų vietų. Įsimylėjusios gulbės ir seksualios gražuolės gal ir gali suveikti patamsyje ar truputį apsvaigusiam žmogui, bet tai ne menas, na, gal amatas geriausiu atveju.
Meno kūrinys visada unikalus. Jo negali pakartoti net pats autorius. Paveikslo autorinė kopija – tai jau kitas paveikslas ta pačia tema. Dainą galima padainuoti tarsi ir panašiai, bet oras juk bus kitoks ir kompanija kita, ir valgis vakarienei bus kitas, ir draugas šiandien kažkodėl nepaskambino… Kaip daina gali būti ta pati? Vynas irgi visada unikalus. Skirtingose vietose skirtingų vyndarių skirtingais metais iš tos pačios vynuogių veislės bus pagaminti visiškai skirtingi vynai. Šių metų vyndario emocinė būsena gali skirtis nuo praeitų metų, kitoks gali būti jo santykis su gamta, ir tai pajus žmogus, kuris paragaus jo padarytą vyną. Kol dar neatkimšo butelio, kol nepalaikė jo, kad pasiektų tinkamą temperatūrą, kol nedekantavo, jei reikia, kol neįpylė į specialiai šiam vynui parinktas taures, vartotojas dar nežino, kas jam bus pranešta, kokia paslaptis atskleista, koks pašaukimas suskambės. Visa tai bus jo asmeninio santykio su šiuo vynu paslaptis. Net ir norėdamas pasidalyti šia paslaptimi su kitais, jis to negalės padaryti, na, nebent iš tiesų taurę su tuo pačiu vynu paragauti. Bet kitam žmogui tas pats vynas gali pranešti ką nors kita, tai jau bus to žmogaus intymus santykis su šiuo vynu ir dar viena paslaptis. Tai vyno magija. Vargu ar mes galėsime kada nors ją iki galo atskleisti.
Jeigu vyndariui pavyko suvaldyti sudėtingą vyno atsiradimo procesą, kartais sunkiai kovojant su gamta, kartais tiesiog netrukdant Dievui, vynas išeis savito skonio, atspalvio, klampumo ir kvapo ir galės perteikti jį gurkšnojančiam žmogui emocinę idėją, kuria ir norėjo pasidalyti vyndarys. Tada jis tampa menininku, o vynas – emocinio, žodžiais neišreiškiamo turinio kupinu meno kūriniu. Toks ir yra didingas vynas – talentingo kūrėjo ir gamtos dovana, vienas iš geriausių dalykų, kuriuos mums tenka pažinti gyvenime. Jame, kaip ir paprastam vyne, taip pat yra alkoholio, bet ne alkoholis lemia jo turinį ir vertę. Jis geriamas ne siekiant apsvaigti, o norint pakilti į emocines aukštumas, auklėti dvasią, susipažinti su subtiliais skonio ir kvapo niuansais, kuriuos žodžiai bejėgiai išreikšti. Niekas negali žodžiais aprašyti didingo vyno – tai neįmanoma, kaip ir aprašyti žodžiais genialaus paveikslo ar giliai jaudinančios muzikos. Tokiais atvejais tegalime pasakyti, kad kad šis meno kūrinys mus sujaudino, nustebino ir taip toliau, ir tai jau bus kalba ne apie meno kūrinį, o apie mūsų įspūdžius…
Vynas, kaip ir gyva muzika, dingsta vartojimo metu, atiduodamas save mainais už emocinį poveikį žmogui. Prigaminti tuo paties vyno kopijų neįmanoma. Kiek jau jo pagaminta vieną kartą, tiek ir yra. Skirtingai nuo gyvos muzikos, kuri visa suvartojama gyvo atlikimo metu, vynas atiduoda save dalimis – butelis po butelio. Todėl dažnai yra galimybė bandyti dar kartą susitikti tą pačią emocinę idėją, atidarant dar vieną to paties vyno butelį. Bet neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, du kartus pabučiuoti tą pačią merginą (prieš tai ji buvo dar nebučiuota), du kartus pirmą kartą peržiūrėti nuotykių filmą, du kartus padainuoti tą pačią dainą. Vynas gali būti tas pats arba labai panašus, bet negali būti tos pačios vyno gėrimo aplinkybės, kurios ne mažiau reikšmingos nei pats vynas.
Suprantama, kad klausyti gyvos muzikos koncerto kainuoja daug brangiau nei to paties koncerto įrašo. Originalus paveikslas kainuoja daug brangiau nei atvirukas su jo kopija. Didingas vynas turėtų kainuoti gana daug, kad būtų įmanoma jį sukurti, bet jo kaina laikui bėgant kaina dar ir kyla. Kiekvienas išgertas butelis sumažina likusių to paties vyno butelių kiekį, o jo paklausa, ypač jei pirmosios degustacijos buvo sėkmingos, bent jau nemažėja. Taigi, pasiūlos ir paklausos santykis neišvengiamai diktuoja vyno kainos augimą – kuo daugiau praėjo laiko nuo jo atsiradimo rinkoje, kuo sėkmingesnis (ir greičiau suvartojamas) jis pasirodė, tuo mažiau jo yra likę. Pakartoti sėkmingo vyno „tiražo“ neįmanoma, todėl jis brangs ir brangs, o kas ilgai svarsto, gali likti išvis jo neragavęs.
Aišku, vyndario verslininko produktas gali būti skirtingos kokybės, ne viskas, kas vadinama vynu, yra meno kūrinys. Dažnai tai tiesiog maisto produktas, skirtas užsigerti mėsai, o praskiestas vandeniu – numalšinti troškuliui. Vyno vartojimas skirtingose kultūrose gali būti kasdienės mitybos ir šventinio stalo dalis, o kartais net ir sakralinės apeigos elementas. Visa tai egzistuoja tūkstančius metų, ir viskas būtų neblogai, jei neatsirastų žmonių, kurie geria vyną tik tam, kad apsvaigtų nuo etilo spirito, kurio, deja, vyne paprastai būna. Taip jau atsitiko, kad šalyse, kur vynas nuo seno nebuvo vartojamas ir žmonės dažnai nemoka jo gerti, susidarė neigiamas požiūris į vyną apskritai, neskiriant jo rūšių ir kategorijų. Šalyse, kur dauguma žmonių moka gerti ir vertinti gerą vyną ir tauriuosius alkoholio turinčius gėrimus, neigiamas požiūris taip pat stiprus, bet ne į gėrimus, o į žmones, nemokančius jų saikingai vartoti. Patys gėrimai tose šalyse tampa nacionaliniu pasididžiavimu, meno ir poezijos įkvėpėjais, garbingiausių verslų objektais, svarbiais valstybės ekonomikos elementais.
Artašes Gazarian
2018 m. birželio 1 d.
Klaipėda
Laukite tęsinio.
Emocijos, muzika ir vynas
Nepasirašau po taško. III dalis
Nepasirašau po taško. I dalis
