Naujienos

Vyno ir maisto derinimas

vyno žurnalas nr. 32 (elektroninis)

vyno žurnalas nr. 31 (elektroninis)

vyno žurnalas nr. 30 (elektroninis)

Vyno žurnalas nr. 29 (elektroninis)

vyno žurnalas nr. 28 (elektroninis)

Vyno žurnalas nr.27 (elektroninis)

Vyno Žurnalas Nr. 26 (Elektronins)

Vyno žurnalas nr. 25 (elektroninis)

Vyno Žurnalas Nr. 24 (Elektronins)

Vyno Žurnalas Nr. 23 (elektroninis)

Seni žurnalo numeriai

Seni žurnalo numeriai (elektroniniai)

english

Italiano




Naujienos

Pagalvokime apie vargšą girtuoklį

2016.11.03


Šiandien daug kalbama apie alkoholio prekybos pergrupavimą, kurį norėtų įvykdyti Seimo rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Motyvuojama užmoju fiziškai pažaboti girtuoklystę ir išspręsti su tuo susijusias socialines ir ekonomines problemas. Tačiau mes jau gyvename nuo lapkričio mėn. įsigaliojusių Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimų kontekste. Pagal šiuos pakeitimus alkoholio vartojimo problemos „sprendžiamos“ dėmesį sutelkiant ne į girtuoklius, o į niekuo dėtą verslą. Jau ribojamos vartotojų laisvės, žlugdomas verslas, netiesiogiai skatinamas šešėlinis verslas. Tačiau ar tai padės spręsti alkoholizmo problemas?

 

 

Nemanau, kad Lietuvoje rastumėte sveiko proto žmogų, kuris nesutiktų, kad šalyje yra prasigėrusių žmonių, kad girti žmonės daro nusikaltimus namuose, gatvėje, keliuose. Tačiau sutikite, kad dauguma žmonių, kurie karts nuo karto išgeria vyno ar brendžio taurę, niekam nekelia jokių problemų, ramiai gyvena, augina vaikus ir anūkus, moka mokesčius.

 


Taigi turime dvi alkoholio vartotojų grupes. Pirmoji geria kuo pigiau, nesvarbu ką ir nesvarbu iš kur gautą. Dažniausiai tai būna naminė, pigi ar net kontrabandinė degtinė ir „vaisiukas“, pagamintas vietoje ar iš parduotuvės.  Antroji grupė vakarienės metu išgeria taurę vyno ar kito gėrimo, pirkto Lietuvos ar užsienio parduotuvėje. Kuri grupė kelią visiems mums nerimą, tikriausiai abejonių nekyla. Kuriai jūs priskirsite save, matyt, klausti taip pat nereikia, jei jau skaitote šį straipsnį. Pirmoji grupė straipsnių neskaito, jiems visai nesvarbu, kokie įstatymai yra priimami ar kas yra draudžiama. Pirmos grupės atstovams reikalingi ilgalaikiai  gelbėjmo planai ir veiksmai: gydyklų steigimas, išsilavinimo kėlimas, užimtumo didinimas, pagalba auklėjant jų vaikus ir pan. Tačiau mūsų politikai imasi griežtų ir greito poveikio veiksmų, kurie, deja, neturi nieko bendra su alkoholizmo vartojimo mažinimu. Apie girtuoklius nepagalvota.

 


Didysis triukšmas dėl asmens dokumentų.


Situacija gerai iliustruoja tai, kaip imituodami kovą su alkoholizmu Seimas ir prekybos tinklai darosi sau reklamą. Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 punktas nuo senų laikų skelbia, kad „Lietuvos Respublikoje draudžiama asmenims iki 18 metų vartoti alkoholinius gėrimus ar jų turėti“. Toliau paaiškinama, kad kilus įtarimui dėl asmens amžiaus pardavėjas turi teisę paprašyti asmens tapatybę įrodančio dokumento.

 


Prasidėjus kalboms, kad reikia riboti alkoholio prekybą, pardavinėjant jį tik specializuotose parduotuvėse, didžiosios parduotuvės nusprendė imtis socialinių veiksmų, kurie sukėlė tokį vėją, kad net žurnalistai ir politikai savanorišką parduotuvių susitarimą prašyti dokumentų iš bet kurio alkoholinių gėrimų pirkėjo  priėmė kaip įstatymą, ir – dar įdomiau! – Lietuvos Seimas ėmėsi nagrinėti situaciją bei priėmė dar vieną įstatymą dėl jau galiojančio įstatymo, patvirtinantį, kad taip ir turi būti. Gerbiamieji, nuo kada priimami įstatymai, kad reikia laikytis įstatymo?! Ar tai neprimena darbo imitavimo?

 

0 promilių įstatymas.


0 promilių leistinos alkoholio normos nustatymas visiems vairuotojams. Tokia norma svarstoma nuo seno, ją įsivedė racionalios, bet situacijos kitaip negebančios suvaldyti šalys: Čekija, Slovakija, Makedonija, Rumunija. Mūsų  politikai tuo abejoja, kažkodėl neskuba priimti tokio įstatymo, kuris aiškiai įvardintų, kad išgėrus negalima vairuoti ir nėra jokių išlygų. Gal seimo nariai nenori pakenkti patys sau? O gal apie girtuoklius tiesiog nepagalvojo.

 

Išskyrėme dvi alkoholinių gėrimų vartotojų grupes, suskirstykime ir pačius gėrimus. Nereikia tikėtis, kad tai padarys su alkoholiu kovojantis valdininkas ar politikas. Tačiau mes, vartotojai, žinome, kuo skiriasi vynas, pagamintas šimtus metų tradicijas puoselėjančiose šalyse nuo kvapikliais skiesto spirituoto gėrimo plastmasiniame butelyje. Tačiau panašu, kad kovoti labiausiai siekiama su tuo, kuo didžiuojasi Europa ir be ko neįmanoma prisiminti krikščionybės istorijos, bet kas nerūpi girtuokliams. 

 

Kodėl įmonės negali dovanoti alkoholinių gėrimų?


Nuo šių metų lapkričio 1 dienos įsigaliojo senojo Seimo priimti Alkoholio kontrolės įstatymo (AKĮ) 28 str. pakeitimai, kuriais teigiama, kad įmonės neturi teisės dovanoti alkoholio. Kaip jūs manote, kokiai mano išskirtai grupei šis įstatymas skirtas? Ar galėtumėte nurodyti nors vieną įmonę, kuri dovanotų degtinę kaimo alkoholikams ar jaunimui? Ne, ši priemonė skirta antrajai vartotojų grupei, t. y. jums. Suprasčiau, jei sprendimas būtų skirtas  valstybinėms ir viešajam interesui atstovaujančioms įmonėms. Ne, brangieji, nuo šiol tai skirta visiems. Kas iš to? Na, paradoksalu, bet visos specializuotos (jau esamos) parduotuvės, apie kurias taip svajoja politikai, neteks dalies pajamų. Atitinkamai legalus civilizuotas verslas sumokės mažiau mokesčių valstybei. Ar sumažės I-osios grupės alkoholizmas – patys spręskite. Sprendime yra dar vienas su kovos su girtavimu logikos neatitinkantis aspektas:  LR Seimo ekonomikos komitetas rekomendavo dovanojimo draudimo nuostatos neįvesti, nes pagal tą patį įstatymą pirkti ir parduoti reprezentacinėms reikmėms įmonės gali. Tačiau šiuo nauju pakeitimu LR Seimas nusprendė, kad dovanoti negalima, bet išliekas galimybė panaudoti reprezentacinėms reikmėms, t.y. suvartoti.
Kita vertus, kontroliuoti ir tikrinti legalų verslą visuomet yra patraukliau, nei gaudyti nelegalus ar važiuoti tikrinti kaimo parduotuvių.

 

Draudimas skelbti apie nuolaidas alkoholiniams gėrimams.


 Puiku. Neskelbkime nuolaidų viešai stenduose, visuomenės informavimo vietose, tačiau kodėl negalima to daryti pardavimo vietose? Pagal Vartotojų teisę, vartotojas privalo gauti visą, neklaidinančią informaciją apie produktą ar paslaugą.  O jei, brangieji politikai, manote, kad alkoholio apskritai negalima parduoti su nuolaida, tai tuomet taip ir nuspręskite – negalima taikyti nuolaidų alkoholiniams gėrimams. Dabar kainos kortelėje įrašytas žodis tampa nusikaltimu, o žodžiu suteikta informacija – legali. Siekiama, kad kiekvienas perkantis ir parduodantis alkoholį jaustųsi nusikaltėliu arba nusikaltimo bendrininku? Ar laisvas žmogus nori tokio jausmo?
Tas pats įstatymas draudžia taikyti nuolaidas kuponų savininkams. Lietuvių kalbos žodynas ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija paaiškina, kad kuponas yra „1. fin. vertyb. popieriaus dalis, atkerpama ir įteikiama kaip kvitas gaunant palūkanas arba dividendą; 2. prek. priemonė pirkėjams pritraukti: pirkėjui su preke papildomai duodama kuponų, už kuriuos galima gauti pinigų, dovanų, kitą prekę; 3. žaidimo, konkurso blankas, kurį reikia užpildyti; 4. kino, teatro bilieto atplėšiamoji, kontrolinė dalis.“ Tačiau valdininkai jau platina interpretacijas, kad kuponams prilygsta ir lojalumo kortelės. Taigi visa mažmenos lojalumo sistema, kurią dešimtmečiais kūrė prekybininkai ir kuria su malonumu naudojasi vartotojai, nubraukiama. Vardan ko? Kiek nuolaidų kortelių piniginėje nešiojasi kaimo girtuoklėlis?


Panašu, kad mes įžengiame į nevaldomą kovos su alkoholiu erą, kai kovoja visi, kas tik turi galią, ir daro tai remdamiesi savo buitiniu supratimu, neįvertindami ekonominių, socialinių ir sveikatos padarinių. Verslas prie naujų taisyklių prisitaikys, nišas užpildys nelegalūs tiekėjai ir gamintojai, tačiau mes, kaip vartotojai, būsime praradę dalį savo teisių, pasirinkimas bus sumenkęs, o girtuokliai gers kaip gėrę.


 

Vyno žurnalo redakcija

 

 


Pardavimo vietos

Prenumerata

Redakcija

Autoriai ir degustuotojai

Reklamos įkainiai

Nuorodos