Ruduo Pjemonte. Antra spalio pusė. Vyndariai renka vėlyvą ‘Nebbiolo’ vynuogių derlių. Kasmet tenka būti Pjemonte šiuo ypatingu metu, pasinerti į vietinio ritmo šurmulį, stebėti darbus iš šalies, o kartais – matuoti vyndario batus. Būtent šiuo metų laiku galima patirti visa apimantį nerimą, besitęsiantį, kol vyndariai priima sprendimą pradėti derliaus rinkimą. Po to visa vyno bendruomenė aptarinėja vyravusias oro sąlygas, ragauja ir vertina kokybinį ‘Nebbiolo’ derliaus potencialą, bandydama atsakyti į klausimą, ar šie derliaus metai buvo geri, palyginti su geriausiais praėjusiais vynmečiais.
‘Nebbiolo’ – tai lepios, plonos odelės vynuogės, paplitusios šiaurės vakarinėje Italijoje, daugiausia Pjemonto regione. Dėl sudėtingo klimato, lemiamo Alpių kalnų, ‘Nebbiolo‘ sunoksta tik spalį. Rizika prarasti derlių dėl rudens pradžiai būdingų darganų ir krušos yra didelė. Nepaisant to, labai svarbu sulaukti vėlyvo rudens, kad vynuogės sukauptų pakankamai cukraus, o odelės – spalvos ir taninų. Uogų odelė turi pasidengti pilkšvu aksomu, kuris lemia spontaninei fermentacijai reikalingą mielių gausą. Tam reikšminga rudeninė dienos ir nakties temperatūrų kaita, sukelianti garsiuosius Pjemonto rūkus, klaidžiojančius slėniuose tarp kalvų.
Kai kalbama apie ‘Nebbiolo’ vynuogių vyną, barolo vardas skamba garsiausiai. Barolas gaminamas nedidelėje teritorijoje, užimančioje vos 2 tūkst. ha pietiniame Pjemonte, istorinėse Langės žemėse. Dirvožemis sudarytas iš molio, klintmolio, kalkakmenio, smėlio priemaišų, suakmenėjusių vulkaninių pelenų. Daugelyje šlaitų taip pat aptinkama fosilijų, kadangi prieš 5–15 mln. metų čia buvo jūros dugnas. Įvairus dirvožemis lemia labai skirtingus vynus. O štai auginimo ir vyno gamybos taisyklės – visiems vienodos. Leidžiamas vynuogių kiekis – 8 000 kg/ha, o Riserva vynams – vos 7 200 kg/ha. Taigi, vynuogynuose kelis kartus per metus turi pašalinamas kekių perteklius. Barolus reikia brandinti ne mažiau kaip 38 mėnesius, o Riserva – mažiausiai 62 mėnesius. Reikalaujama, kad bent 18 mėnesių vynai būtų brandinami medinėse statinėse.
Panašios taisyklės būdingos ir kitoms ‘Nebbiolo’ vynuoges auginančioms denominacijoms, ypač šiaurės Pjemonte. Tad kaipgi nutiko, kad būtent barolas tapo prekės ženklu, garsinančiu Pjemontą visame pasaulyje? Šia tema ne kartą teko bendrauti su Abbonų šeima, kurios 6-oji karta valdo „Marchesi di Barolo“ vyninę. Valentina Abbona privačioje šeimos terasoje, iš kurios atsiveria įspūdinga panorama į markizo Falletti pilį ir priešais plytinčius Cannubi, Coste di Rose, Sarmassa kalvų šlaitus, pasakoja apie meilės istoriją, kuri ir nulėmė šiuolaikinio barolo atsiradimą.
Barolo istorija prasidėjo XIX a. pradžioje, kai kilminga prancūzė Juliette Colbert ištekėjo už markizo Carlo Falletti di Barolo. Prancūziško vyno išlepinta Juliette negalėjo susitaikyti su keistu „Nebbiolo“ vynu, kuris buvo saldus ir šiek tiek putojantis, bet drauge aitrus ir taniniškas. Nepaisant to, ji puikiai įžvelgė „Nebbiolo“ potencialą. Pakvietusi enologą iš Prancūzijos bei pritaikiusi burgundiškas vyno gamybos tradicijas, ji pagamino sausą raudonąjį Nebbiolo vyną. Garsas apie šį vyną greitai pasklido pobūvių menėse. Netrukus kalbos pasiekė ir karalių Karolį Albertą Savojietį, kuris kartą juokaudamas užsiminė markizui apie „tą puikų vyną, kurį visi aplinkui giria“. Juliette, norėdama įtikti karaliui, nusiuntė jam dovanų 325 statines naujojo vyno – kiekvienai metų dienai po vieną, išskyrus gavėnios laikotarpį. Taip, Juliette išmanumo dėka, barolas tapo karaliaus vynu ir vynų karaliumi.
Vertikali „Cannubi“ degustacija. Ragaujame vynus nuo 2015 iki 1987 metų, su „Marchesi di Barolo“ enologu Samuele Mo diskutuojame apie kasdienį darbą vyno rūsyje, vynmečius, jų vertinimų svarbą. Dvi paskutinės praėjusio amžiaus dekados pasižymėjo ryškėjančiu klimato atšilimu, todėl gerų vynmečių jose gausu. Kartais metai buvo per šilti klasikiniam barolui, bet populiarėjo modernistinis stilius. Penkių žvaigždučių skalėje net penki praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio vynmečiai – 1982, 1985, 1988, 1989 ir 1990 – buvo įvertinti maksimaliai. Paskutinis XX a. dešimtmetis taip pat nepagailėjo gerų klimato sąlygų ir maksimaliai kokybiško derliaus. Nuo 1995-ųjų iki 2000-ųjų vynmečių įvertis nebuvo mažesnis nei 4 žvaigždutės, o maksimaliai įvertinti 1996, 1997 ir 1998 metai. Matyt, tai buvo metas, kai populiarumo sulaukė sodresnis vynas. Iš dalies prie to prisidėjo ir Elio Altare’s bei jaunų vyndarių grupės, šiandien žinomos kaip „Barolo Boys“, sėkmė pristatant modernistinį barolą milžiniškai JAV rinkai. Pritaikę itin griežtą atranką bei brandinimą mažose ąžuolo statinėse (barrique), šie vyndariai pateikė rinkai itin sodrų, gilios spalvos vyną, pasižymintį tradiciniam barolui nebūdingais antriniais aromatais – vanilės, rytietiškų prieskonių, cinamono ar skrudintos šoninės. Nors tokie barolai dėl intensyvumo praranda šiek tiek elegancijos, tačiau lengviau vartojami jauni ir išsaugo ilgaamžiškumo potencialą.
Įdomus faktas, kad iš esmės nedideli denominacijos pajėgumai ir išaugęs populiarumas sąlygojo, kad šių dviejų dešimtmečių vyno pas vyndarius beveik nėra. Rinkoje pasirodančių e-parduotuvių ar aukcionų pasiūlymų laikymo sąlygos nežinomos, todėl vyno kokybė neaiški. Verta paminėti, kad dideli namai dažniausiai turi vynmečių bibliotekas, kuriose saugo šeimų rezervus. Apsilankyti tokiose privačiose vyno kolekcijose - neįkainojama patirtis, leidžianti susipažinti su šeimos istorija ir vyno namų evoliucija. Be abejo, tuštesnės lentynos sufleruoja, kad jose saugomo vyno metai galimai buvo geresni nei tų, kurios artipilnės. Senų vynmečių buteliams iš privačių vyno rezervų kainos nėra. Ji priklauso nuo progos, nuo konkrečių žmonių, kurie nori įsigyti, nuo draugiškų santykių.
Žinoma tiesa, kad Barolo vynui reikia laiko butelyje. Laikas šį struktūrišką vyną sušvelnina, išryškina tretinius džiovintų figų, miško paklotės, tabako, skrudintų riešutų ir kakavos aromatus. Tradiciniam barolui reikia maždaug 7-15 metų, kad jis atsiskleistų, o taninai taptų švelnūs ir sustiprintų aromatų gausą, jų neužgožtų. Po 15–20 metų teisingai išlaikyti barolai pasižymi daugiau tretiniais nei pirminiais vaisių ar rožių žiedlapių aromatais. Malonumas ragauti tokį vyną priklauso ne nuo derliaus metų, o nuo teisingų saugojimo sąlygų. Gerai išlaikytas senų vynmečių barolas bus kaskart kitoks, tačiau toks pat išskirtinis. Tą liudija ir vietiniai Pjemonto vyndariai: gerų metų vynas dažnai puikus ragauti iš karto, o bėgant metams, kokybiškai pagamintus bei teisingai saugomus vynus laikas suvienodina. Gali nutikti net taip, kad blogesnių metų vynai, prabėgus 15–20 metų, bus harmoningesni.
Tuo teko įsitikinti poromis ragaujant rinktinius 2003-ųjų (3*) ir 2004-ųjų (4*) bei 1993-ųjų (3*) ir 2010-ųjų (4*) „Cannubi“ vynuogyno vynus. 2003-ieji buvo itin karšti ir sausi derliaus metai, pasibaigę ilgu ir šiltu rudeniu. Dėl dienos ir nakties temperatūrų kaitos trūkumo tų metų vynas kūniškas, vaisiškas ir aromatingas, tačiau jam trūko rūgšties, o taninų buvo mažiau nei įprastai. Tai lėmė mažesnį vyno atsparumą mikrooksidacijai ir spartų kokybės kritimą vynui pasiekus 15 metų brandą. 2004-ieji buvo geri klasikiniai Barolo metai. Gausūs pirmųjų mėnesių krituliai atstatė vandens atsargas dirvožemyje po sausringų 2003-ųjų. Vasara buvo šilta ir gaivi, rugpjūtis saulėtas ir idealus vynuogių nokimui, o ruduo užtikrino pakankamą temperatūrų svyravimą be stichinių nelaimių. 2004-ųjų ‘Nebbiolo’ derlius buvo klasikinis, vėlyvas, taigi vyndariai pagamino išskirtinai elegantiško barolo. Tiek 2003-iųjų, tiek 2004-ųjų ragaujami Riserva barolai buvo itin jaukūs, aksominių taninų, vidutinės rūgšties vynai, kuriuose dominavo minėti tretiniai aromatai. Vizualiai 2003-iųjų vynas buvo drumzlinos raudonų plytų spalvos, o štai 2004-ųjų barolas buvo skaidrus, granatų spalvos, žaižaruojančios rubino tonais. Nepaisant to, abu vynai savaip žavėjo.
Pjemonto vyndariai prisimena, kad 1993-ieji buvo prasti metai: trūko saulės vasarą, rugpjūtį aplankė stichinės nelaimės, o rugsėjį atėjo ankstyvas darganotas ruduo. Nepaisant to, šis vynas stebino džiovintų figų, karčiomis kakavos ir skrudintų riešutų natomis. 1993-ieji buvo įvertinti vos 3 žvaigždutėmis, tačiau teisingai saugomas vynas ir po 25 metų gali suteikti daug teigiamų emocijų. O štai 2010-ųjų „Cannubi“ barolui degustacijos metu pritrūko aromatų intensyvumo. Vynas vis dar buvo uždaras, mes ne laiku bandėme jį prakalbinti. Juk 2010-ieji laikomi vienais iš geriausių klasikinio barolo metų, įvertintų 4 žvaigždutėmis. Šalta žiema ir gausus sniegas užtikrino pakankamai drėgmės, o paskubomis atėjęs pavasaris jau balandžio mėnesį lepino aukšta temperatūra. Rugpjūtis buvo lietingas, todėl visi laukė derlių išgelbėsiančio rudens. Ir jis atėjo. Rugsėjį dienos buvo saulėtos ir šiltos, o spalį temperatūra svyravo. Ragaujant tą patį vyną po dvejų metų, jis nustebino savo aromatais, taip pateisindamas lūkesčius.
Ši ir panašios degustacijos suteikia galimybę patirti, kad vyndariai daugeliu atvejų teisūs: pirminis ilgaamžių vynų vynmečių vertinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus. Blogų vynmečių vynai gali nustebinti savo balansu ir nepavaldumu laikui, geriau išsaugoti vaisines savybes bei antrines charakteristikas, mažiau pasiduoti oksidacijai, ilgiau išlaikyti spalvą ir aromatus.
Praėjusį dvidešimtmetį išsiskiria du barolo vynmečiai – 2006-ieji ir 2016-ieji, kurie vertinami 5 žvaigždutėmis. 2006-ieji laikomi idealiais klasikinio barolo metais. Šie metai iškrito iš XX a. ir klimato atšilimo konteksto. Pjemonte visą žiemą laikėsi minusinė temperatūra, o kalvos buvo padengtos 50 cm sniego sluoksniu. Tokios šaltos sąlygos laikėsi iki balandžio. Gegužės viduryje atėjo palyginti gaivi vasara, kai temperatūra siekė 25–30 laipsnių. Be to, visą vasarą tęsėsi sausra, kurią tik rugsėjį nutraukė keletas rudeninių liūčių. Vėlyvas derliaus nuėmimo laikotarpis atitiko visas tradicijas. Šalčio, lėto vegetacinio proceso ir sausros iškankinti vynmedžiai davė negausų, bet kokybišką derlių: cukraus trūko, bet odelės gerai subrendo. 2006-ųjų vynai yra lengvesni, elegantiški, nesunokusių tamsių vaisių ir gėlių aromato, geros rūgšties ir su prieskoniškais taninais. Tai ilgam brandinimui skirti klasikinio stiliaus barolai. Tokį barolą – elegantišką, atsparų laikui – vietiniai vertina geriausiai. 5 žvaigždučių įvertinimas 2006-ųjų barolui išpranašavo naują tradicinio barolo populiarumo bangą, besitęsiančią iki šiol.
2016-ieji ir vėl buvo sunkūs, tačiau visiškai kitokie nei 2006-ieji. Žiema buvo šilta, o pavasarį gausiai lijo, trūko saulės ir šilumos, todėl vėlavo vynmedžių vegetacija ir uogų nokimas. Vasara buvo šilta, tačiau, kaip vietiniai vyndariai mėgsta sakyti, rugsėjis išgelbėjo barolą. Iš tiesų, rugpjūtį ir rugsėjį Pjemonte įsivyravo geri orai, o ruduo iš kalnų atnešė temperatūrų svyravimą. Nors teko vykdyti gausias atrankas ir derliaus laukti ilgai (2016-ieji yra vieni vėlyviausių derliaus metų), atėjus lapkričiui, derlius, pagal klasikinio barolo kanonus, buvo kokybiškas
2007-ieji atkartojo 2003-iuosius. O 2008-ieji derliaus metai buvo įvertinti 4,5 žvaigždutėmis. Tai kontraversiškas sprendimas. Daugelis vyno ekspertų nenorėjo tikėti 2008-ųjų derliaus sėkme. Tai dar vieni senovinio klimato sąlygų metai, tačiau būtent šiais metais Langės vynuogynus užpuolė ligos – grybeliniai susirgimai, ypač miltligė. Tie vyndariai, kurie po savalaikių purškimų griežtai ir negailestingai vykdė atranką, sunokino negausų ir išskirtinės kokybės derlių. Kai kurie 2008-ųjų barolai įsimena savo koncentruotais aromatais ir ‘Nebbiolo’ vynuogių vynams nebūdinga klampia tekstūra.
Vynmečiai, esantys tarp jau aptartų 2010-ųjų ir 2015-ųjų, šiuo metu lengviausiai prieinami rinkoje, tačiau jų vertinimai vidutiniai – neperkopia 3 žvaigždučių. Išskyrus 2013-uosius, kuriais klimato sąlygos priminė 2010-uosius, todėl ir lūkestis bei ragaujamo vyno vertinimas yra panašus. Vertinant šiandien, 2015-ieji metai ypatingi tuo, kad prasidėjo vis dar nenutrūkstanti metų seka, kai klimato sąlygos labai geros, tačiau glumina netikėtų stichinių nelaimių gausa. 2015-aisiais ankstyvas ir drėgnas pavasaris užtikrino sparčią vynmedžių vegetaciją, o greitai atėjusi vasara ilgai lepino saulės gausa. Rudens pradžia buvo rami, šilta, pasipuošusi lengvu, vidurdienį išsisklaidančiu rūku. ‘Nebbiolo’ subrendo kiek anksčiau nei įprasta, todėl 2015-ųjų barolai yra kūniški ir verčiantys apie save galvoti, neabejotinai ilgaamžiai. Šie metai vertinami 4,5 žvaigždutėmis dėl gausesnio derliaus, nei paprastai surenkama gerais metais. Vešli pavasarinė vegetacija sutrukdė pasiekti idealią kokybę.
2017-ieji greičiausiai bus panašūs į 2003-iuosius. Vyravo karštis, o nuo balandžio iki spalio nebuvo lietaus. Tai lėmė pernokusį derlių, kuris netinka ilgaamžiams vynams. Dalis pažįstamų vyndarių džiaugiasi mažesniu kiekiu, bet tvirto kūno vynais, tinkančiais ankstyvam vartojimui. Pasižymi intensyviais vaisiškais aromatais, sodria spalva ir maža rūgštimi. Toks vynas brandos viršūnę pasieks anksčiau, bet išsilaikys joje trumpiau. 2017-ųjų barolą įvertins mėgstantys šiuolaikines vyno tendencijas, įskaitant ir lengviau geriamų raudonųjų vynų populiarumą.
2018-ieji buvo geri metai: saulėtą ir šiltą vasarą keitė ramus, ilgas ruduo. Tai idealūs metai modernistinio stiliaus barolo gamintojams, kurių vynams svarbus koncentruotas derlius. Panašūs buvo ir 2019-ieji, tačiau pavasarį bei vasaros pabaigoje Langėje kelis kartus siautė audros su kruša. Tai itin rizikingi metai barolo vyndariams. Kai kurie vyno gamintojai gali nustebinti nedideliu kiekiu kokybiško vyno, pagaminto iš stichijas išgyvenusių kekių, tačiau bus ir tokių, kurie neturės 2019-ųjų barolo.
2020-ieji buvo panašūs į 2016-uosius: dėl kritulių ir ilgo pavasario vėlavo vegetacija, tačiau karšta vasaros pabaiga ir šiltas rugsėjis išgelbėjo metus. Vyndariai džiaugiasi, jog ryškus rugsėjo temperatūrų svyravimas ir šaltos naktys subrandino kokybiškas ‘Nebbiolo’ odeles, o tai svarbi ilgaamžių vynų derliaus vertinimo charakteristika.
Pradedant pažintį su barolu, verta dalyvauti organizuojamose teminėse degustacijose. Norinčius perprasti šį vyną ir vynmečių evoliuciją, kviečiu keliauti į užburiantį Pjemontą ir patirti šio krašto vaizdų, kultūros ir gastronomijos žavesį.
Barolo vynmečių vertinimai, kuriuos pagal metų klimato sąlygas ir pirminio vyno degustacijų rezultatus sudarė barolo vynoteka (L‘Enoteca del Barolo). Ši enoteka taip pat atsakinga už kiekvieno derliaus vertinimą vyndarių vyninėse prieš išduodant DOCG banderolių rinkinį: kiekvienas butelis iš vyndario namų iškeliauja pažymėtas unikaliu identifikavimo numeriu, garantuojančiu kilmę ir kokybę.
2003 – 3*
2004 – 5*
2005 – 4*
2006 – 5*
2007 - 4*
2008 – 4,5*
2009 – 3,5*
2010 – 4*
2011 – 3,5*
2012 – 3,5*
2013 – 4*
2014 – 3*
2015 – 4,5*
2016 – 5*