Nuo neįprastų svetimų žodžių šiaušėsi plaukai (pvz.: kiekvienas cru išreiškia savitą terroir charakterį), siūlomi lietuviški pakaitalai vis neatspindėjo ir neatspindėjo esmės, o jei rasdavai tekste lietuviškų žodžių, tai jie balažin ką reikšdavo. Na, kaip jūs įsivaizduojate taninus? Jie gali būti dideli ir vidutinio dydžio (apie mažus kažkodėl nutylima), prinokę ir neprinokę, žali ir brandūs, be to, dar pastebimi, sukramtomi, nušlifuoti, arba nupoliruoti, mėsingi, dažnai aitrūs, šiurkštūs, agresyvūs, bet kai kada ir suminkštėję, aksominiai, šilkiniai, glotnūs. Ar čia viską kabutėmis skirti? O gal mes kalbame apie ikrus? Nenuostabu, kad pirmoji ką tik iškeptos kalbos redaktorės reakcija buvo tokia: braukti, negalima pasigailėti. Kai kas buvo išbraukta teisingai ir visam laikui, pavyzdžiui, aromatų puokštės nevadiname „bukietu“, o ispanų vyninės – „bodega“, kai kurių terminų po keleto numerių teko atsiprašyti, ir jie vėl sugrįžo, tarkim, saldi ataka įsižeidė pavadinta paprasčiausiu salstelėjimu.
Tačiau buvo ir tokių žodžių, kuriuos išbraukus, mane iki šiol truputį graužia sąžinė. Taip atsitiko su vyno kūnu. Tai degustavimo terminas, reiškiantis vyno svarumo pojūtį burnoje. Vyno kūnas priklauso nuo vaisių sulčių ekstrakto ir alkoholio kiekio, jis gali būti lengvas (light bodied), vidutinis (medium) ir svarus (full bodied). Kadangi dažniausiai vartojamas pastarasis nuo pat pradžių neapsižiūrėjus buvo verčiamas netaisyklingai – „pilno kūno“, kalbininkai piestu stojo ne tik prieš „pilną“ („pilnavertis“ taisomas „visaverčiu“ ir pan., ne pilno kūno sudėjimo, o stambus), bet ir prieš „kūną“. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nusikaldinti terminai – lengvas, vidutinio svarumo, svarus vynas – puikiai išreiškia tą patį. Vis dėlto dabar manau, kad laisvesniuose vyno aprašymuose, ne degustacijos užrašuose, „kūnas“ galėtų būti reabilituotas, ir aš tai patyliukais padariau versdama kone grožinius Olivier Humbrechto vynų aprašymus. Įvairiose kalbose aprašant vyną daug žodžių vartojami perkeltine reikšme, vynas personifikuojamas. Besišnekučiuojant apie tai su kolege Lina, nuveikusia titanišką darbą redaguojant „Vyno enciklopedijos“ tekstą, ši iškart prisiminė „raumeningą“ vyną. Tad jei jau šis taurus skystis turi kojas, ašaras (tai tas pats, bet atrodo, kad lietuviams mielesnės ašaros), tai kodėl gi jam neturėti kūno. Gal tik bealkoholiai vynai, logiškai mąstant, jo negali turėti.
Taigi, įgijusi vertingos braukymo patirties, dabar dažniau renkuosi kitą taktiką: braukti negalima, pasigailėti. Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje plintanti vyno kultūra savaime keičia ir kalbą, joje mažėja svetimžodžių, viskas aiškiau, suprantamiau išreiškiama lietuviškai. Prisiminkime, kad ir pirmosios Jauno božolė šventės vadinosi „Beaujolais nouveau“ šventėmis, paskui dar buvo „Božolė nuvo“, kol galiausiai virto tuo, kuo dabar yra. „Barolo“ ir „Barbera“ vynus patys vynininkai pradėjo vadinti barolais ir barberomis (suprantama, kad tam nelabai pasiduoda „Pinot Noir“, o „Chardonnay“ virsta šardonė tik laisvesnio pobūdžio tekstuose). Manau, kad netrukus šalia Grand Cru, Premier Cru, pradėsime vartoti „geriausios augavietės“ ir „pirmosios augavietės“ (anglai irgi kartais išsiverčia – first growths), juolab kad ir dabar neretai parašoma „pirmosios cru“. Ir netikiu, kad vyr. redaktoriaus drūčiai argumentų vinimis prikaltas terroir yra toks jau nepaklibinamas. Juk, kita vertus, kalba, gebanti savais žodžiais apibūdinti reiškinį, padeda ir jam plisti. Žinoma, yra dalykų, dėl kurių mes nė nesiginčijame, pvz., nekyla minčių adaptuoti vynuogių veislių, todėl keistokai atrodo kitur spaudoje pastebėti adaptuoti jų pavadinimai.
Tačiau vis dėlto džiugu, kad pamažu nyksta nuogąstavimai dėl geografinių pavadinimų. Iš pradžių gal tik Bordo ir Burgundijos pavadinimus vartojome sulietuvintus, manydami, kad klientas neva neatseks Elzaso vyno, nes ant originalios etiketės juk rašoma „Alsace“. Penketą metų prusinę skaitytoją dabar jau juo pasitikime, tačiau gerbdami dažnai šalia sulietuvintų pavadinimų bent kartą paminime ir originalų: Prancūzijos Medoc – Medokas, Pauillac – Pojakas, Saint Julien – Sen Žiuljenas, Roussillon – Rusijonas (ne Rusiljonas), Sauternes – Soternas, Italijos Puglia – Apulija, Marche – Markė, Abruzzo – Abrucai, Austrijos Steiermark – Štirija, Vokietijos Mosel – Mozelis, Ispanijos Rioja – liet. Riocha, Galicia – Galisija, Čilės Mendoza – Mendosa, Cachapoal – Kačapoalis, Colchagua – Kolčagva, Pietų Afrikos Stellenbosch – Stelenbosas, Australijos Barossa Valley – Barosos Slėnis, Naujosios Zelandijos Marlborough – Morlboras ir t. t. Verta įsidėmėti, kad ta pati upė (taigi ir vyno regionas) Ispanijoje vadinama Duero, liet. Dueras, o Portugalijoje – Douro, taigi Doras. Kol kas nelietuviname tik kaimelių pavadinimų, tokių smulkių, kad jų nerasite Mokslo ir enciklopedijų leidyklos neseniai išleistame „Pasaulio vietovardžių žodyne“. Vynininkams jie svarbūs, nes neretai, pvz., Šampanėje, ten gaminami garsiausi pasaulyje vynai, tačiau reikia pripažinti, kad adaptavimo taisyklės ne visuomet neginčytinos, tarkim, neaišku, ar Chateauneuf du Pape turėtų būti Šatonef diu Papė ar kaip anekdotas tarp vynininkų sklandantis Papės Šatonefas. Dėl panašių priežasčių beveik nerasite sulietuvinto Portugalijos regiono Dão, nors toks pavadinimas minėtame žodyne yra.
Nuo pat pradžių nelietuvinome asmenvardžių, tik, kaip reikalauja lietuvių kalbos gramatika, rišliame tekste pridėdavome jiems galūnes, kartais pateikdami sudėtingesnį tarimą. Nieko tokio, jei kai kada nemokėsite ištarti kokios pavardės. Neseniai viena ausimi girdėjau vynininkus tarpusavyje ginčijantis, kaipgi tarti garsiuosius Rothschildus. Tai tau, pamaniau, nejau nebuvo galima baronienės pačios susitikus klustelėti.
Grįžtant prie Tomo Stevensono „Vyno enciklopedijos“ („Alma littera“, 2008), manau, kad jos išleidimas buvo neabejotinai svarbus žingsnis įtvirtinant vynininkų leksiką. Enciklopediją vertė visas būrys vynininkų, profesionalių vertėjų ir net vyno mėgėjų, o redagavo patyrusi kalbos redaktorė bei specialusis redaktorius, redaguojantis ir šį žurnalą. Joje įtvirtintas svarbus terminas „apeliacija“, pradėtas vartoti gražios darybos terminas „vynmetis“ (derliaus metai) ir išsiversta daugelis kitų terminų, nežinia, ar visada sėkmingai, ar prigysiančių, bet kritikuoti juk lengviausia. Kai kas turbūt nė neįtarė, kad iki tol portas lietuviškai oficialiai buvo vadinamas tik „portveinu“ (beje, nepainiokite, kaip aš iki šiol, Madeiros saloje pagamintas vynas lietuviškai vadinamas ne madeira, o madera).
Šioje enciklopedijoje ir augimvietės jau vadinamos augavietėmis. Šis daugeliui toks įprastas žodis dabar gujamas lauk iš kalbos. Ko gero, mūsų žurnalas liko paskutinis bastionas, kuriame šis žodis dar buvo vartojamas. Visur kitur jo jau atsisakoma, nes apsižiūrėta, kad esąs netipiškos darybos. Vyraujanti taisyklė tokia: sudurtiniai žodžiai daromi iš paprastų žodžių, o ne priesaginių, pvz., gyvenvietė, ne gyvenimvietė. Tad nuo šiol ir mes vartosime „augavietė“, guosdamiesi tuo, kad vynininkai tėra maža dalis visų kalbos vartotojų, kuriems tenka persiorientuoti. O kiek botanikų, kiek archeologų, kuriems teks pamiršti „radimvietes“, kiek ornitologų neminės garsiai „perimviečių“, tik „peravietes“, mintyse keiksnodami nemokšas kalbininkus, kažkada nevykusiai sukūrusius šiuos terminus, prie kurių žmonės jau buvo pripratę. Todėl kartais pasvajoju, kad per ateinantį penkmetį galėtų atsirasti narsių vynininkų, kurie, padedami kovingai nusiteikusių kalbininkų, ryžtųsi parašyti „Vyno terminų žodyną“, o šį savo ruožtu aprobuotų Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tuomet jau neliktų abejonių, ką galime vartoti ir ko ne, kas taisyklingos darybos ir kas ne.
O kol kas kurkime patys. Štai ir šiame žurnalo numeryje redaguojant vieną straipsnį iškilo dilema: kaip pavadinti tą pastaruoju metu vis dažniau minimą penktąjį skonį – umami. Autorius tempia į vieną pusę, aš – į kitą, o vežimas nė iš vietos. Taip ir palikome, nusprendę kreiptis pagalbos į jus, savo skaitytojus. Siūlykite. Tačiau pagalvojus, argi ne juokingi mes, suaugėliai, ieškodami rafinuotų žodžių įvardyti tam, ką žino puikiai žino dvejų metų pyplys. Tik paklauskite, ir jis pasakys – niam niam.
Tad pabaigsiu ta pačia gaida, kaip ir pradėjau. Pats smagiausias vynininkų tekstuose sutinkamas, bet skaitytojų akių nepasiekiantis žodis man pasirodė „buteliuoti“. Matyt, taupant laiką dabar jau atsisakoma „pilstyti į butelius“ ir anglų kalbos pavyzdžiu viskas „buteliuojama“. Reikia pastebėti, kad vynininkai čia neišrado nieko nauja, jau senokai lietuviai šnekamojoje kalboje „sandėliuoja“, dažnai „siurbliuoja“, tad netrukus gal išgirsime, jog vynas „lentynuojamas“, ir nenustebsime, kai pardavėja mandagiai pasiteiraus: „Ar jums maišeliuoti butelį?“ O jūs ramiai atsakysite: „Taip, ir, prašom, automobiliuokite.“