Savo provincinį mąstymą geriausia pasitikrinti užsienyje. Tai įrodo faktas, kad vynas, kurį gėriau, susitraukė iki bendrinio apeliacijos pavadinimo - nebeprisimenu jo tikslaus pavadinimo. Tačiau vynas buvo tikrai tipiškas – mažai taninų, puiki rūgštis, pakankamai vaisių, bet nieko įkvepiančio. Kaip, tikriausiai, daugelis Lietuvoje parduodamų „Beaujolais“ – labiausiai norisi, kad jie neturėtų to įkyraus karbomaceracijos kvapo, kai kam primenančio bananus, kitiems kramtomą gumą, o jautriausiems - nagų laką. Lietuvoje norisi vyną sureikšminti, išskirti iš kitų. Bet prancūzai vidutinės klasės restoranuose ir kasdiena namuose to nedarė niekada. Jie gėrė šablis, božolė, rizling, bordo ir božolė. Ir tai labai teisinga.
Taigi grįžkime prie anties krūtinėlės, kurią Lietuvoje kartais tenka valgyti perkepusią ir kietą, tačiau visada patiekiamą su kažkuo saldžiu (mat tai klasikinis pateikimo būdas). Taigi ir minimas patiekalas (kažkokiame "Olive" restorane kažkur Londone) buvo su saldžiųjų oranžinių bulvių bei raudonojo vyno padažu ir pupomis. Bevalgant ir besimėgaujant puikiu deriniu, kilo įtarimas apie tai, kad antiena prašosi kito vyno! Ir tai tiesa, ja kramtant vieną, burna pradeda „mąstyti“ ne apie konkrečią mėsą, o apie apkepimo kartumą, grilių ir gerokai brandesnį vyną. Taigi, kaip sakė, vienas (dabar jau miręs ir vėl atgimęs kitu žmogumi) Lietuvos vyno ir maisto derinimo klasikas, vyno ir maisto derinimo raktas glūdi padaže. Mūsų atveju – garnyre. Garnyro saldumas ir vyno vaisiškumas tiesiog žaidžia vienas su kitu, o antiena paprasčiausiai atlieka fono vaidmenį. Kaip tikriausiai darytų ir kiauliena su šalavijais ir su keptais obuoliais, kalakutas su vyšniomis ir kiti saldūs patiekalai.
Arūnas Starkus
