Kauno kolegijoje į Antrąjį vyndarių forumą susirinkusi lietuviško vyno, midaus, sidro gamintojų ir vynuogių augintojų bendruomenė džiaugėsi sparčiai augančia drauge, dalijosi patirtimi ir įvardijo problemas, kurios trukdo licenzijuotos gamybos augimui.

Pirmoji auksinė žinia įmonės savininką Šarūną Karalių pasiekė iš prestižinių "International wine and spirits competition (IWSC)" Londone. Konkurse šiais metais dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius - daugiau kaip 4000 skirtingų gėrimų iš 86 šalių. O 8 dienas trukusių sesijų metu, kuriose teisėjavo 80 savo srities ekspertų, "Kenijos kavos trauktinei" buvo skirta 95 balai iš 100 galimų. Tai garantavo aukščiausią įvertinimą - aukso medalį.

Klasikinių, pasaulinės klasės „Pinot Noir“ regionų penketuke, greta Burgundijos Prancūzijoje, Centrinio Otago Naujojoje Zelandijoje, Sonomos slėnio Kalifornijoje, Badeno ir Ahro Vokietijoje, turėtų būti ir Vilameto slėnis Oregone – JAV vakarinės pakrantės šiaurėje esančioje valstijoje. Amerikiečiai patys nuperka praktiškai visą čia pagamintą vyną, todėl jo paragauti Europoje nėra lengva. O regionas labai įdomus.

Šelbi miestelyje Šiaurės Karolinoje pusryčiauju su kariškių pora, kuri ruošiasi savaigalį tuoktis vyninėje. „Dėkoju už Jūsų tarnybą“ – toks pasisveikinimas JAV įprastas, kai žmogus prisipažįsta tarnaująs armijoje. Tačiau jaunoji karė nelaiminga purto galvą – „bijau širšių, o jų vyninėje begalybė“. Širšės ten, kur cukrus, vadinasi vynuogės liepos vidury jau noksta. Važiuoju į „Wood Mill“ vyninę pažiūrėti.

Braida Wine Resort is a new 7 rooms hotel near Rocchetta Tanaro. Perfect place to stay while visiting Barbera d'Asti or Barbera del Montferrato land.

Ir staiga šast! Kvietimas atvykti į Neringą ragauti šefo Donato Kučiko ruoštos Kuršmarių žuvies su vynu. Ištisus metus veikiantis Juodkrantės viešbutis-restoranas „Juodasis kalnas“ nuo marių nutolęs vos per šimtą žingsnių. Ir nors iš lauko terasos vandens nesimato, pamario jausmas (kas tai – nuotaika? garsai? kvapai?!) persmelkia ir nepaleidžia.

„Coravin“ yra neįtikėtinas prietaisas, kurio naudojimas restorane įgalina pasiūlyti svečiams įspūdingų vynų taurėmis. Buvau vienas pirmųjų, pradėjęs naudoti šią sistemą, kai maždaug prieš 8 metus ji pasirodė ir Lietuvoje. Per visus šiuos metus teko įpilti daugybę taurių skirtingo skonio ar stiliaus, skirtingos kainos ar kokybės vyno. Pastebėjau, kad vieni vynai išsilaiko žymiai geriau nei kiti. Tai reiškia, jog vieni vynai išlieka gaivesni, šviežesni ir geriau subalansuoti nei kiti. Tai taip pat reiškia, jog vieni vynai oksiduojasi greičiau nei kiti.

Susėdame, skiriami didelio atstumo, trise: Juanas Alfredas Pacas, atsakingas už Pacų šeimos kavos bei romo verslus, Vytautas Kratulis, kavos degustatorius, tarptautinių kavos konkursų žiūri narys, „Huracan Coffee“ vadovas ir siela, ir aš, kavos mėgėja, kuri nori žinoti daugiau, kuriai neužtenka „skani“, „neskani“, „rūgšti“ ar „karti“, kuri nori, kad kavinėse kvepėtų įvairiais gėlių ar šokolado aromatais ir kad galėtum pasirinkti, iš kokios kavos pupelių norėtum espreso ar latės.

Vakarėja, ir auksinė saulė apšviečia idiliškus viduramžiškų pilių ir bažnytėlių bokštus, it karūnos puošiančius Pjemonto kalvų viršūnes. Pro praviras duris į menę skverbiasi santūrūs spinduliai. Čia susirinkusieji jau ilgokai šurmuliuoja – kaista vakarienės atmosfera. Sugirgžda sunkios durys, ir susirinkusieji kiek nuščiūva. Tarpduryje pasirodo ji – la signora in rosso (it. raudonai apsitaisiusi dama). Nuvilnija susižavėjimo šnaresys. Ji stabteli įvertinti, ar susirinkusiųjų dėmesio jai pakanka. Tada, perbraukusi plaukus ranka, žvaliai skiriasi sau kelią tarp susirinkusiųjų, paskui save skleisdama pernokusių vyšnių, gervuogių, džiovintų slyvų bei vanilės aromatą. Sodraus rubino spalvos suknelė pabrėžia jos kūno siluetą ir energiją. Daugelis šnabždasi, esą ji per daug savimi pasitikinti, jai trūkstą elegancijos, tačiau nenuginčijamas faktas – žavinga raudonoji dama apsuks galvą kiekvienam.

Nepriklausomi viskio išpilstytojai atlieka labai svarbų vaidmenį šiuolaikinėje viskio pramonėje. Išrankiam mūsų laikų vartotojui jie suteikia galimybę paragauti neįprasto, reto skonio gėrimų, o kartais ir prisiliesti prie gana retai leidžiamo daryklų viskio.

Apie Shelby Perkins Harter prieš keletą metų rašėme kaip apie vieną lietuviško kraujo vyndarių pasaulyje. Shelby Perkins proprosenelis – Aleksandras Kvietkauskas. Jo sūnus Antanas su žmona Amerikoje atsirado XX a. pradžioje. Shelby motina – viena iš Antano dukterų. Shelby Perkins Harter šiuo metu kuriasi Oregone. Aplankėme ją, pasidomėjome, kaip sekasi.

Šiemet vykusiame Lietuvos vyno čempionate pirmąsyk buvo išskirti ir natūraliojo vyno pogrupiai. Buvo labai įdomu dalyvauti kaip teisėjui ir aklai įvertinti, kiek gi „natūralumo“ yra čempionatui pateikiamuose vynuose. Tačiau prieš aptardamas čempionato įspūdžius pirma norėčiau paaiškinti, kaip aš suprantu, kas yra natūralusis vynas.

Pačioje Europos širdyje yra šalis, apie kurią mažai žinome. Jos sostinė Budapeštas, kaip vienas didingiausių pasaulio miestų, įprastai pritraukia turistų, tačiau nuostabus kraštovaizdis už sostinės ribų jų dažniausiai nesudomina. Vynas Vengrijoje gaminamas nuo keltų laikų, o vynmedžiai čia auga ant kiekvieno kampo. Kadaise šalis užėmė trečią vietą pasaulyje pagal vynuogynų plotą. Net ir šiandien, turėdama 58 tūkst. hektarų vynuogynų, Vengrija yra 7-oje vietoje Europoje ir lenkia tokias geriau žinomas vyndarystės šalis kaip Austrija ir Graikija. 180 veislių vynuogės, augančios ant vulkaninės kilmės uolienos, kurios yra daugiau nei kurioje kitoje Europos šalyje, sudaro nuostabią Vengrijos kraštovaizdžio mozaiką. Naujaisiais laikais iškilo daug aistringų, pažangiai mąstančių vyndarių, nenusigręžiančių nuo savo istorinės vyndarystės, bet gaminančių vynus XXI amžiaus vartotojui.

Kaip ir kasmet Bordo vyndariai pasiruošė išankstinei (en primeur) 2020 m. derliaus prekybai. Prieš vynams pasirodant rinkoje, juos ragauja viso pasaulio žurnalistai. Šiemet vyno pavyzdžius gauname į redakciją Vilniuje ir iš karto pateikiame savo vertinimą. Pirmieji paragauti vynai nuteikia labai optimistiškai – 2020-aisiais Bordo padarė išskirtinės kokybės vyno.

Kai pirmą kartą visureigiu serpantinais pakilau į Egialijos vynuogynus, man užgniaužė kvapą. Iš visų pusių supantys kalnai, aukštis, čia pat po kojomis jūra ir vynuogynai, apsupti plytų spalvos dirvožemio takelių. Ne veltui ten augančios vynuogės vadinamos „Sideritis" (Σιδερίτης) – tai graikiškai reiškia geležį.